Pavasario pranašai šalia mūsų. III dalis

Po šaltojo laikotarpio sulaukiame didžiojo sprogimo. Paprastai būname pavargę nuo pilkumos, tamsos, todėl bet koks spalvos pasikeitimas džiugina širdį.

Ažūriškosios vištapienės

Lietuvoje auga 5 vištapienių genties rūšys. Vienos labai retos, kitos dažnesnės, tačiau pati dažniausia ir labiausiai žinoma paprastoji vištapienė (Gagea lutea). Tai lelijinių (Liliaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas. Stiebas stačias, 10–30 cm aukščio. Jo pamatinėje dalyje yra vienas linijiškai lancetiškas, gana platus (iki 1 cm) ir ilgas, beveik paties augalo ilgio, lapas. Stiebo viršūnėje yra du trumpesni už žiedyną žiedynlapiai. Žiedynas sudarytas iš 5–10 ilgakočių stiebo viršūnėje susitelkusių žiedų. Žiedkočiai pliki, nevienodo ilgumo. Kaip ir daugelio kitų lelijinių šeimos augalų, vištapienių žiedai reaguoja į šviesą: dieną, ypač saulėtą, atsiveria, naktį susiveria. Vaisius – apvali, trumpesnė už apyžiedį dėžutė, kurioje subręsta sėklos su mėsingomis ataugėlėmis. Ataugėles ėda skruzdėlės ir kartu platina sėklas. Žydi balandžio ir gegužės mėnesiais.

Lietuvoje paprastoji vištapienė paplitusi visuose rajonuose. Ji auga grupėmis, dažnai gausiai, lapuočių miškuose, pamiškėse, krūmuose, parkuose. Ši viena iš ankstyviausių pavasario gėlių gausiai lankoma bičių. Svogūnėliai valgomi, bet neskanūs.

Augalas labai dekoratyvus, ažūrinis. Tai nuostabus gamtos kūrinys, tinkamas auginti net ir tamsiausiuose pomedžiuose, nes pražysta, kol medžiai dar būna nesulapoję, ir neužstoja šviesos. Vegetacijai pasibaigus, iki kito pavasario, vieta, kur auga vištapienės, bus „tuščia“, o visa gyvybė, sukaupta svogūnėliuose, lauks kito pavasario.

Ar pastebėjote, kad dauguma ankstyviausių pavasarinių augalų žydi geltonais žiedais? Panašu, kad jie stengiasi atkartoti saulės geltonumą, sukurti kilimus ant žemės.

Laukiamiausia pavasario gėlė

Bene labiausiai Lietuvoje laukiamas pavasarinis vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos augalas (tiksliau jo žydėjimas) – triskiautė žibuoklė (Hepatica nobilis). Lietuvoje ji yra vienintelė žibuoklių rūšis, auganti savaime. Karpatuose randama dar viena šios genties rūšis – transilvaninė žibuoklė (H. transsilvanica). Yra daug išvestinių hibridų, formų, veislių, auginamų darželiuose, soduose, kolekcijose.

Mums įprasta triskiautė žibuoklė, apdainuota poetų ir liaudies dainių, yra apie 5–25 cm aukščio daugiametis žolinis augalas, turintis trumpą šakniastiebį ir ilgais minkštais lapeliais apkibusį stiebą. Lapkočiai ilgi, apaugę ilgais švelniais plaukeliais, lapalakščiai triskiaučiai, su širdiškais arba inkstiškais pagrindais ir plačiomis lygiakraštėmis skiautėmis. Lapai auga pačioje stiebo apačioje. Jų viršutinė pusė žalia, neplaukuota, o apatinė – violetinio atspalvio, ilgais, minkštais, šilkiniais plaukeliais. Pamatiniai lapai žiemoja. Žydi kovo–balandžio mėnesiais. Žiedai pavieniai, melsvai violetiniai, išorinėje pusėje šviesesni. Kai kuriose augavietėse galima rasti rausvų, raudonų ar net baltų žibuoklių. Vaisiai pailgi, plaukuoti, su snapeliais. Sėklas platina skruzdėlės. Auga lapuočių, mišriuose ir spygliuočių miškuose, pamiškėse. Lapuose yra glikozido hepatrilobino, ranunkulino, protoanemonino, rauginių ir mineralinių medžiagų, cukraus, saponinų. Kaip ir dauguma vėdryninių šeimos augalų, žibuoklės nuodingos.

Pixabay nuotr.