Pavasario šaukliai erančiai: dailučiai, bet nuodingi

Erančiai, atsižvelgiant į rūšį, užauga iki 5–25 cm aukščio. Daugumos rūšių augalų žiedai geltoni, tačiau yra ir baltų (E. albiflora Franch., E. pinnatifida Maxim., E. stellata Maxim.). Žydi apie dvi savaites. Žiedai išsiskleidžia saulėtomis dienomis. Naktį ir apniukusiomis ar lietingomis dienomis jie susiskleidžia.
Natūraliai erančiai auga po lapuočiais medžiais, tad prasidėjus jų vegetacijai šie dar būna be lapų ir neužstoja saulės. Vegetacijos pabaigoje, kai antžeminė dalis sunyksta ir šviesa nebūtina, medžiai būna visiškai sulapoję. Erančiai – trumpos vegetacijos augalai. Ji prasideda vasario mėnesį (kai kurių rūšių sausį, kitų – gegužę) ir trunka 2–3 mėnesius.
Erančiai dirvai nereiklūs, tačiau geriau auga lengvoje, silpnai šarminėje. Svarbiausia, kad ji būtų gerai drenuota ir pakankamai drėgna, bet neužmirkusi. Pasibaigus vegetacijai šie augalai pakenčia sausras.

Kaip pasidauginti?

*Erančiai dauginami sėklomis ir gumbeliais. Jie dažniau sėjami, nes šakniagumbių užaugina mažai ir nemėgsta persodinimo. Surinktas šviežias sėklas galima sėti iš karto arba rudenį. Sėjant pavasarį jas reikia 2–3 mėnesius stratifikuoti. Tokios sėklos paprastai yra mažiau daigios, gali ir visai nesudygti. Sėjinukai pražys tik po 3–4 metų.
*Nors erančiai vienoje vietoje gali augti 5 metus, tačiau persodinti juos reikėtų kas 2–3 metus. Geriausia, kai nunyksta lapai, iki vasaros pabaigos ar rudens pradžioje. Sodinami 5 cm gylyje, 6–8 cm atstumais.
* Gamtoje jie pasisėja patys, sėklas išplatina skruzdėlės.
*Nuskynus antžeminę dalį sunyksta ir gumbeliai. Natūralioje aplinkoje erančiai apsisaugo patys – kadangi visos dalys yra nuodingos, jų neėda gyvūnai.

Svarbu! Augalo sultys (kaip ir visos dalys) nuodingos, gali alergizuoti odą.