Požeminių vandenų paslaptys
2016 m. 3 gegužės d.
Vanduo – vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių augalų augimą ir derlių. Patekęs per šaknis, jis aprūpina maisto medžiagomis, dalyvauja fotosintezės procesuose. 1 g sausos medžiagos gamybai augalai sunaudoja 200–1 000 g vandens. Jo pagrindinis tiekėjas – krituliai, kurių Lietuvoje kasmet iškrenta maždaug 650–850 mm (apie 50 km3). Pusę metinio kritulių kiekio suvartoja augalai, dalis išgaruoja, o likęs (apie 15 km3) nuteka į upelius, upes, ežerus, sudaro dirvožemio vandens atsargas, papildo gruntinius vandenis ir t. t. Gruntinio vandens atsargos šalyje maždaug 38 kartus didesnės nei esančio upėse, ežeruose.
 |
Pagal slūgsojimą vanduo skiriamas į paviršinį ir požeminį. Paviršinis kaupiasi iki 5 m gylio viršutiniame žemės sluoksnyje. Didžiausios atsargos susidaro sunkios mechaninės sudėties dirvožemiuose iš lietaus ir tirpsmo vandens. Gruntinis vanduo susikaupia vandeningose uolienose virš pirmo nelaidaus uolienų sluoksnio. Jį maitina krituliai ir paviršinis vanduo.
Lietuvoje gruntinis vanduo dažniausiai slūgso 5–30 m gylyje. Lietingais metais jis gali pakilti net iki dirvos paviršiaus ir susijungti su paviršiniu vandeniu. Tuomet dirvožemis tampa labai drėgnas. Didžiausi gruntinio vandens telkiniai yra smėlingoje pietryčių lygumoje, apimančioje Žeimenos, Vokės, Merkio ir Baltosios Ančios upių baseinus. Lietuvos geologijos tarnyba stebi jo lygio pokyčius. Kartą per dieną automatiniais lygio davikliais matuojama 20 postų, įrengtuose įvairiose Lietuvos vietose. Gauti duomenys operatyviai perduodami telemetrine sistema.
Gruntinio vandens srauto lygį, sudėtį ir kitus dalykus konkrečioje vietovėje lemia ne tik meteorologiniai veiksniai, bet ir geologinės sąlygos. Labiau į klimato pokyčius reaguoja negiliai (iki 5 m) slūgsantis, molingose nuogulose besikaupiantis gruntinis vanduo, kurio lygis per metus pakyla ir nusileidžia kelis metrus. Giliau (daugiau kaip 7 m) slūgsančių santalkos kaita nedidelė, vos keli centimetrai, ir pastebima vėliau, po kelių mėnesių. Upių ir gruntiniai vandenys yra pagrindiniai šaltiniai, kurių nauda įvairi ir labai didelė.
Lietuvoje gruntinis vanduo dažniausiai slūgso 5–30 m gylyje. Lietingais metais jis gali pakilti net iki dirvos paviršiaus ir susijungti su paviršiniu vandeniu. Tuomet dirvožemis tampa labai drėgnas. Didžiausi gruntinio vandens telkiniai yra smėlingoje pietryčių lygumoje, apimančioje Žeimenos, Vokės, Merkio ir Baltosios Ančios upių baseinus. Lietuvos geologijos tarnyba stebi jo lygio pokyčius. Kartą per dieną automatiniais lygio davikliais matuojama 20 postų, įrengtuose įvairiose Lietuvos vietose. Gauti duomenys operatyviai perduodami telemetrine sistema.
Gruntinio vandens srauto lygį, sudėtį ir kitus dalykus konkrečioje vietovėje lemia ne tik meteorologiniai veiksniai, bet ir geologinės sąlygos. Labiau į klimato pokyčius reaguoja negiliai (iki 5 m) slūgsantis, molingose nuogulose besikaupiantis gruntinis vanduo, kurio lygis per metus pakyla ir nusileidžia kelis metrus. Giliau (daugiau kaip 7 m) slūgsančių santalkos kaita nedidelė, vos keli centimetrai, ir pastebima vėliau, po kelių mėnesių. Upių ir gruntiniai vandenys yra pagrindiniai šaltiniai, kurių nauda įvairi ir labai didelė.
Parengė Mėta Saulienė
Apie gruntinio vandens atsargų įtaką augalams ir augalų gyvenimo gerinimą skaitykite žurnalo „Sodo spalvos“ balandžio numeryje.
