Prieskoninės, gražios, vaistingos… Kas jos?

Būtent taip kalbėta apie petražoles senovėje. Vienas graikų valstietis ėmęs ir pasodinęs savo darže augalą… Nuo to laiko jis imtas auginti prieskoniams, vaistams ir dėl dekoratyvumo – iš garbanotųjų petražolių suformuojami puikūs apvadai.

Pagaliau petražolės užkariavo visą pasaulį ir tapo vienomis mėgstamiausių daržovių. Pas mus jos pateko iš Vokietijos per Graikiją ir Romą. Maistui Vakarų Europoje auginamos nuo XIV amžiaus.

Šakniavaisinės ar lapinės?

Petražolės yra dviejų atmainų: šakniavaisinės ir lapinės. Pirmosios labiau paplitusios, nes maistui vartojamos ir jų šaknys, ir lapai, o antrųjų šaknys nevalgomos. Vasarą skinami lapai, o rudenį kasami šakniavaisiai. Bet tai neteisinga. Juk būtent nuo lapų priklauso greitas šakniavaisių augimas. Juos skindami silpniname augalą.

Šakniavaisinės petražolės lapų turi mažiau – tik iki keturiasdešimties, o lapinės apie šimtą. Be to, jei jau vartojame maistui, tai geriau rinktis pastarąsias. Jose yra daugiau karotino ir askorbo rūgšties – šių medžiagų petražolių lapuose kur kas daugiau negu citrinose ir apelsinuose. Pluoštelyje (100 g) žalumynų yra dvi vitamino C paros normos, t. y. keturis kartus daugiau negu 100 g citrinos, ir dvi karotino normos. Be to, juose yra kalio, kalcio, geležies, magnio. Pagal šių mikroelementų kiekį petražolės pirmauja tarp vaisių ir daržovių. Jos taip pat turtingos fosforo ir natrio. Be to, visos petražolėse esančios biologiškai aktyvios medžiagos lengvai pasisavinamos. Šakniavaisiai irgi vertingi. Juose yra daugiau angliavandenių, tarp jų cukrų, ir vitaminų B₁, B₂, PP.

Lapinės patražolės turi lygius ir garbanotus lapus. Aromatu vienos kitoms nenusileidžia, bet daugelis žmonių renkasi garbanotąsias, nes jos yra tiesiog gražesnės.

O ko gi šiam augalui reikia?

*Visų pirma petražolėms reikia derlingos, giliai įdirbtos dirvos, geriau priesmėlio ar priemolio, neutralios ar silpnai rūgščios reakcijos. Skurdžiose dirvose lapai užauga smulkūs, blyškūs, silpnai kvepiantys.

*Lysvę, kurioje sėsite lapines petražoles, galima patręšti šviežiomis organinėmis trąšomis, o šakniavaisinėms jos netinka. Naudoti mineralinių trąšų nepageidautina – geriau pasirūpinti tinkamais priešsėliais, o tokie yra agurkai, pomidorai, svogūnai.

*Petražolės sėjamos anksti, vos nutirpus sniegui. Dar kartą jų sėklas galima į dirvą berti vasarą, birželio pradžioje, ir artėjant žiemai, prieš dirvai įšąlant, spalio pabaigoje. Šalia geriausia pasėti žirnių, ridikėlių, salotų, svogūnų, bet tik ne kopūstų – jie nėra patys geriausi kaimynai.

*Petražolių agrotechnika panaši į morkų.

*Silpnoji petražolių vieta – labai ilgai dygstančios sėklos, per švelnūs daigai ir lėtas augimas vegetacijos pradžioje. Tad reikėtų tinkamai paruošti sėklas sėjai – pamirkyti ir sudaiginti, negiliai pasėti (nuo 1 iki 4 cm gylio, atsižvelgiant į dirvos mechanines savybes) ir sistemingai šalinti piktžoles. Retinant antrą kartą, tarp augalų reikėtų palikti 5–10 cm tarpus.

Petražolė – vaistas?

„Gramas petražolių naudingesnis už kilogramą piliulių“, – sako išmanantys žmonės. Iš tiesų šių augalų vaistinės savybės yra labai įvairios. Petražolės padeda ligoniams, sergantiems inkstų, virškinimo organų, prostatos, skydliaukės, tulžies latakų ligomis, pankreatitu, konjunktyvitu. Sultimis galima gydyti karštligę, stiprinti dantenas, pašalinti nemalonų burnos kvapą, o švieži lapai padeda nuo bičių ir uodų įgėlimų, sumušimų, iškilus pūliniams. Nuo nuplikimo sutrintos petražolių sėklos įtrinamos į galvos odą.

Labai paprasta pasigaminti visą organizmą stiprinančio gėrimo. 20 g žalių petražolių lapų užpilama stikline verdančio vandens ir paliekama, kad pritrauktų. Gėrimas išgeriamas per dieną per tris kartus prieš valgį. Jis ypač naudinga, kai trūksta vitamino C ir karotino.

Liaudies medicina siūlo daug vaistų iš petražolių sėklų. Jie vartotini šlapimo ir prakaito išsiskyrimui, liesėjimui skatinti, sergant akmenlige ir vandenlige, esant galvos svaigimui. Šie vaistai taip pat skiriami nuo neurozių, širdies ligų sukeltiems tinimams gydyti, kankinant meteorizmui ir sutrikus mėnesinių ciklui. Tik visų jų negalima vartoti nėščiosioms ir maitinančioms motinoms.

Graikai nuo Antikos laikų petražoles naudojo kaip kosmetinę priemonę. Losjonai, kremai, kaukės puikiai balina odą, naikina šlakus, raukšles ir pigmentines dėmes. Šią savybę lemia didelis kiekis mineralinių medžiagų, vitaminas C ir karotinas. Jei norite išbalinti odą, pasidarykite kaukę ar kompresą iš smulkiai supjaustytų petražolių lapų ir rūgpienio.

Saugojimas ir vartojimas

Žiemai petražolių lapų galima pasidžiovinti arba užšaldyti. Šakniavaisiai sandėliuojami taip pat kaip morkos. Petražoles tinka konservuoti su druska ir laikyti šaltai tamsoje, geriausia šaldytuve. Paruoštas karštuoju būdu, jas galima laikyti kambario temperatūroje net iki dvejų metų. Tuo tikslu kruopščiai nuplauti, apdžiovinti žalumynai sudedami į emaliuotą indą, įberiama druskos, įpilama vandens ir pakaitinama. Pavirinama tris minutes, nedelsiant sudedama į sterilius stiklainius ir sandariai užsukama dangteliais.

Petražolės yra puikūs prieskoniai sriuboms ir antriesiems patiekalams. Jos gerina maisto skonį ir žadina apetitą. Ypatingo aromato ir spalvos patiekalams suteikia šakniavaisiai. Sriuboms juos geriausia perpjauti išilgai į dvi puseles, pakepinti be riebalų iš vienos pusės ir įdėti į verdantį sultinį. Jei petražoles virsime uždengtame inde, vitaminų išliks daugiau. Antriesiems patiekalams jas geriau susmulkinti šiaudeliais, o ne griežinėliais, tuomet troškinant išliks daugiau aromatingų medžiagų. Žalumynus geriausia valgyti nepjaustytus.

Pixabay nuotr.