Prisijaukinti rudenį
„Prasibraunu pro didelį, išsikerojusį krapo stiebą. Jo rudeniškai parudavęs žiedynas šildo dar vėsioje ryto saulės šviesoje subrandintas sėklas, linguoja nuo vos pučiančio švelnaus vėjo. Nuo kaimynų obels atskridęs lapas nukrenta ant skėtinio žiedo, o stiebu atkeliauja mažytis, žalsvos spalvos voras… Spalis, pagalvoju, ir einu tolyn.“ „Ruduo (Horacijus)“, Kristina Pažūsienė
Per laukus mįslingai atsėlinęs ruduo jau užtikrintai įsikūrė kiemuose. Vienus šis sezonas gali nuteikti melancholiškai, mintis nuspalvindamas darganotais peizažais. Kitiems gi tai – laikas, kai nerūpestingą vasaros šurmulį pakeičia rudeninės lenktynės tarp darbų, namų ruošos ir kitokių reikalų nuolatinio produktyvumo fone, trimituojančio apie save iš kiekvienos pakampės. Kristina Pažūsienė, gurkšnodama žolelių arbatą jaukiame Levandų dvarelyje, Anykščių rajone, dalijasi savo ritualais, kaip prisijaukinti šį metų laiką. Bet apie viską – nuo pradžių.
Levandų dvarelis
Atėjus poreikiui pabėgti nuo darbų ir miesto triukšmo bei minčių sumaišties, prieš 3 metus Kristinos ir jos vyro Jolanto gyvenime atsirado sodyba, virtusi tikrų tikriausiu dvareliu (juk žodžiams patys suteikiame prasmę). Ji skirta ne modernioms statyboms. Kristinai reikėjo ramybės ir vietos svajonėse jau subrandintam levandų laukui. Apjungusi jėgas su vyru, apleistą sodybą su tradicine troba pavertė Levandų dvareliu su 1700 šių augalų daigų (kol kas, pasak Kristinos).
Pirmosios levandos į dvarelio šeimininkės gyvenimą atėjo dar 2005 metais. Manoma, kad Bona Sforca mums jas atvežė iš Italijos. Levandos augdavo prie vienuolynų. Priskaičiuojama beveik 50 šių augalų rūšių, bet Lietuvoje galime rasti gal tik penketą (tikroji levanda, balta, mėlyna, rožinė). Kristinai teko lankytis Prancūzijoje, kur tikroji levanda auga kalnuose, 700–800 metrų virš jūros lygio. Ten levandų krūmeliai labai skurdūs dėl nederlingos žemės. Mūsuose dažnai sutinkami dideli levandas primenantys krūmai yra levandenai. Būtent jie naudojami pramonėje, nes yra aštresnio kvapo ir turi daugiau eterinio aliejaus. Levanda yra nereiklus augalas, tačiau jai būdingos tam tikros auginimo ypatybės – ji nemėgsta tręšimo (išvirsta į lapus), rūgščios dirvos ir permirkimo. Levanda nenušąla, bet išmirkus šaknims tiesiog supūva. Ji mėgsta saulę, todėl šiemet dovanojo ypač daug eterinio aliejaus. Tinkamai prižiūrimi šie augalai gražiausi būna iki 10 metų; tačiau kad augtų gražūs krūmeliai, juos reikia nukirpti ir formuoti. Beje, Kristina išsaugojusi ir pirmąją, beveik prieš 20 metų sodintą, levandą. Tai įmanoma, jei laiku nupjauni krūmą, – jis atželia iš naujo.
Be levandų lauko, dvarelyje yra nuolat augantis poniutės daržas su pakeltomis lysvėmis, o gėlynuose puikuojasi dekoratyviniai prieskoniniai augalai: kinmėtės (kitaip anyžiniai lafantai; prieskoninis augalas, tinkantis ir arbatoms), bazilikai, čiobreliai, ežiuolės ir kt.
Tekstas – Jolantos Ružinskaitės. Nuotraukos – Kristinos Pažūsienės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. spalio mėnesio numeryje.
