Prisiminimų kupini namai

Pravažiavus Europos parką, vingiuotas kelias suko į nedidelį Bratoniškių kaimelį, įsikūrusį dešiniajame Neries krante, visai netoli Vilniaus. Čia gyvenimo vingiai atvedė Irmą Norkūnienę, kuri savo kasdienybę kartu su šeima kuria gamtos apsuptyje, atokiau nuo miesto šurmulio. Irma pasakoja pati kilusi iš nedidelio miestelio, jos vyras taip pat, todėl tik pradėję kurti šeimyninį gyvenimą abu iš karto žinojo, kad Vilniuje ilgai neužsibus. Tiesa, tas „neilgai“ užtruko aštuonerius metus, kol pavyko surasti „savo“ sklypą, kuriame jauna šeima ketino savo jėgomis statytis namą.

Sklypo paieškos išties užtruko – pora sklypo dairėsi ir Naujosios Vilnios, ir Širvintų pusėje, bet niekaip nepavykdavo surasti ir pajausti, kad tai jų vieta. Tačiau atvykus čia, į šalia Bratoniškių kaimelio esančius sodus, jaunai šeimai patiko ir vieta, ir malonūs kaimynai. Kad tai jų vieta, patvirtino ir išsyk užklupęs jaukumo jausmas.

Planas – pabėgti iš miesto

Gyvendami Vilniuje, Irma su vyru nuomojosi butą. Būsto nuoma didmiestyje atimdavo nemažą sumą iš šeimos biudžeto, todėl pora nuolatos ieškojo sau tinkamo sklypo. Jį atradus, prasidėjo namo statybos, kurios užtruko ne vienerius metus, o namo projektas per tą laiką pasikeitė ne vieną kartą. Pasak Irmos, namo statybos buvo baigtos 2012 metais, tačiau dar kelerius metus teko palaukti, kol susės rąstai. Ir tik tuomet šeima ėmė lėtai, po truputėlį įsirenginėti namą gyvenimui.

Jauna šeima į savo rankomis statytą namą įsikėlė 2014 metų pabaigoje ir čia spėjo atšvęsti savo pirmąsias Kalėdas. Tiesa, tuomet teturėjo įsirengę tik vieną kambarį, tačiau noras gyventi nuosavame name buvo stipresnis, nei nepatogumai. Irma juokiasi, kad toks ir buvo jų planas – kuo greičiau pabėgti iš miesto ir įsikurti nuosavame name, atokiau nuo didmiesčio šurmulio. Šiuo metu moteris atvirauja Vilniuje besilankanti retai, o jei turėtų galimybę, visai nevažiuotų – gyvendamas name visada esi užimtas ir turi ką veikti. Tai – savotiškas įsipareigojimas ir nesibaigantis darbų ratas, tačiau, skirtingai nuo miesto, gyvenimas name suteikia daugiau privatumo, savą lauko erdvę, daug įstabių miško ir pievų takų pasivaikščioti ir svarbiausia – buvimą arčiau gamtos.

Šildymas

Dar prieš įsigyjant sklypą, Irma sako žinojusi, kad namas bus tik rąstinis – jai tokie namai jaukiausi. Galvodama apie namo šildymą šaltuoju sezonu, pora svarstė įvairius variantus. Mąstė ir apie kietojo kuro katilą, tačiau jo atsisakė, nes nebuvo numatę atskiros patalpos katilinei. Besidairant šildymo sprendimo rąstiniam namui, vienos internetinės parduotuvės konsultantai pasiūlė ketaus krosnelę – esą tai optimalus variantas, namuose esant daugiau atvirų erdvių. Dabar žiemos metu šeima rąstiniame name šildosi tik ketaus krosnele, kuri yra 13 kilovatų galios, skirta apšildyti 130 kvadratinių metrų erdvę. Irma prisimena, kad pradžioje buvo baimių, jog jos skleidžiamos šilumos nepakaks naujai pastatytam antram namo aukštui, tačiau praėjus pirmajai žiemai, šeimininkai liko maloniai nustebę: krosnelė puikiai prišildė antrame aukšte įrengtus vaikų kambarius. Tiesa, pirmame aukšte pora beveik niekada neuždaro kambarių durų, todėl šiluma tolygiai pasiskirsto po visą namų erdvę. Pradžioje šeima šalia langų bandė statytis nedidelius radiatorius, kurie buvo prijungti prie nedidelio katilo, tačiau šis projektas nepasiteisino, užtat paliko galimybę džiaugtis krosnelėje degančių malkų spragsėjimu ir ugnies žaismu. Moteris pripažįsta, kad yra vienas dalykas, kurio gailisi nepadarę, – tai šildomos grindys prieškambaryje. „Šilumos tikrai visur užtenka, todėl šildomų grindų niekur neplanavome. Tačiau prieškambaryje vis dėlto trūksta grindinio šildymo – parėjus iš lauko, greičiau išdžiūtų šlapi batai“, – patirtimi dalinasi Irma.

Gyvenimas rąstiniame name

Moteris dalinasi, kad pragyvenusi rąstiniame name daugiau nei aštuonerius metus, savo anksčiau priimtuose statybų sprendimuose atrado ir privalumų, ir trūkumų, kuriais nori pasidalinti. Kai jauna šeima pasistatė namą, priestato su valgomuoju ir laiptų į antrą aukštą nebuvo. Virtuvė tuo metu buvo sujungta su kitu kambariu, joje nebuvo langų, šviesos galbūt ir užtekdavo iš kambario, tačiau namuose trūko jaukumo. Tada moteris paprašė vyro išpjauti vieną langą priešais virtuvės plautuvę. Atsiradęs langas pagerino situaciją, tačiau vis dar kažko trūko, todėl virtuvėje atsirado ir antrasis langas. „Rąstinis namas – labai gerai: prireikia lango – ėmei ir išsipjovei“, – medinio namo privalumais dalinasi moteris. Kitas rąstinio namo privalumas, pasak Irmos, yra vėsa vasaros metu. Tiesa, antrame aukšte jaučiasi karštis – jis įkaista nuo stogo, bet pirmame, nors ir daug didelių langų, per karščius visada gaivu…

Tekstas – Agnės Misiūnaitės–Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. liepos mėnesio numeryje.