Rožyno poilsis
Didžiausia rūpestingų sodininkų daroma klaida – viskas sutvarkoma iš anksto. Uždengus rožes per anksti, joms galima pakenkti: šiltoje aplinkoje bunda pumpurai, po danga prasideda grybinės ligos, šakos šunta. Šalnų augalai nebijo. Jie dengiami tik prasidėjus šalčiams (temperatūrai nukritus iki –2–3 ºC). Rožių krūmeliai turi būti nugenėti iš anksto. Prieš dengimą nurinkite likusius lapus. Žiemą jie nereikalingi, po danga gali pradėti pūti. Be to, lapuose žiemoja įvairių ligų sukėlėjai.
Rožių paruošimas ir dengimas priklauso nuo jų grupės. Dauguma krūminių nukerpamos, paliekant 10–20 cm aukščio kelmelius. Lanksčius stiebus turinčias smulkias ir besidriekiančias rožes galima dengti negenėtas arba patrumpinus stiebų viršūnes. Laipiojančių augalų stiebai nekerpami, nes žydi tik antrametės šakelės. Jos nuimamos nuo atramų, jei reikia – praretinamos, prie pat žemės iškerpant seniausius stiebus, ir paguldomos ant plono eglišakių sluoksnio. Parko rožės, kurios vasaros pabaigoje nustoja augti ir rudenį numeta lapus, žiemai nedengiamos.
Tradiciškai rožės dengiamos eglišakėmis – jos laidžios orui, gerai sulaiko šilumą. Tai tikrai geriausia natūrali danga. Bet miestų ir priemiesčių gyventojai ieško prieinamesnių medžiagų. Tinka sausi sveikų medžių lapai, skiedros, nendrės. Šios medžiagos turi išlikti sausos per visą žiemą, todėl ant viršaus dar apklojamos polietileno plėvelės juostomis (tik ne juodomis), medinėmis dėžėmis arba skydais. Šonuose būtina palikti ventiliacijos angas.
