Rugpjūtis…

Rodos, matai, kaip aistringas, slaptas rugpjūčio gamtos kūrėjas atsineša milžinišką tapytojo paletę ir ant jos dosniai uždrebia geltonų dažų. Tada negailėdamas ir į kitas spalvas gausiai įmaišo saulėtos, šiek tiek auksinės geltonos, dar kartą žvilgteli į viską kūrybingos akies kampeliu ir galiausiai išdrabsto dažus po visas gamtos kerteles. Spalvų su lengvu šilumos ir aukso atspalviu pakliūva visur: sodo pakampiuose, ilgesinguose saulėlydžiuose, miško keteroje, vandens paviršiumi raibuliuojančiose srovelėse… O paskui, numetęs paletę į šoną, keletą grynų geltonų lašelių tasai pasiutėlis pirštais ištaško tiesiai į gamtą, kur jie akimirksniu pavirsta rudbekijų, saulakių, saulėgrąžų, rykštenių žiedais…

Rugpjūtis, regis, artimas liepos giminaitis, turi tik jam vienam būdingo išskirtinumo. Ir jei reikėtų viena sąvoka apibūdinti tą jausmą, kuriuo apgaubia brandžiausias vasaros mėnuo, tikriausiai išsirinktum emociškai stipriausią – laikinumas. Būtent jis, anaiptol ne visada laukiamas ir mėgiamas, tačiau paveikus ir dilginantis, įsismelkia į margą ir turtingą skonių, kvapų, spalvų raštą. Savo prieskoniu rugpjūtis pažymi net gausius vasaros pabaigos darbus, kurie, rodos, neturės galo. Regis, jauti, kaip numylėtinė vasara (ją, reikia pripažinti, vis kartais pakeiksnoji dėl darbų maratono, alinančių karščių ir skurdu grasinančios sausros arba gražiausius žiedus niokojančių liūčių) įspaudžia paskutines pėdas, kai jai į nugarą dar tik tylomis kvėpteli ruduo. Naujasis atvykėlis apie save iš pradžių praneša vis labiau šviesėjančiais laukais, tolyn nusidriekiančiais vorantinkliais, šaltesniais rytais ir vakarais bei į patamsius nyrančiomis dienomis (dievaži, kada gi jos vėl ėmė trumpėti?).

Kažkur širdies kertelėje dilgčiojantis laikinumas ragina visų, dažnai fiziškai nelengvų, sodo darbų imtis su didžiule meile, jaučiant, kaip paskutinės vasaros minutės byra tarsi smiltys.

Pixabay nuotr.