Šafranas – prieskonis, už kurį grėsė net mirties bausmė
Šafrano pavadinimas kildinamas iš arabiško žodžio sepheran – ‘geltonas’. Šis pavadinimas greičiausiai sietinas su ryškiai geltonos piestelės purka. Ji tokia būna visada, neatsižvelgiant į žiedo spalvą.
Už ką grėsė mirties bausmė?
Dar 1500 metų prieš Kristų gydomosios šafrano savybės aptartos medicininėje Egipto raštijoje. Tačiau dar seniau jis minimas rašytiniuose senovės Kinijos ir šumerų civilizacijos šaltiniuose. Manoma, kad tai vienas iš seniausių Žemės prieskonių. Iki šiol jis yra paplitęs Sirijoje ir Palestinoje.
Daržinis krokas, skirtingai nuo kitų rūšių, žydi rudenį. Nuo seniausių laikų jis laikomas augalų karaliumi, nes iš jo gaunamas pats brangiausias prieskonis. Senaisiais laikais šafranas buvo brangesnis net už auksą. Ir tai nenuostabu – norint gauti kilogramą šafrano, reikia surinkti apie 200 000 žiedų! Kaip tik dėl to jis buvo dažnai dovanojamas karaliams ir imperatoriams.
Labiausiai šafranas vertinamas dėl dažomųjų savybių. Tačiau šis dažiklis buvo toks brangus, kad senovės Kinijoje net išleistas specialus įstatymas, draudžiantis naudoti jį visiems, išskyrus imperatorių. Yra žinoma, kad šafranu dažytas Babilono ir Persijos karalių apavas. Dėl ypatingo brangumo šis tapo Romos imperatorių išlaidumo rodikliu. Kai kurie iš jų mėgdavo maudytis šiuo prieskoniu aromatizuotose voniose, turėjo šafrano prikimštų pagalvių, rengdavo puotas juo iškvėpintose menėse.
Į Europą krokas pateko per kryžiaus žygius. Tada jis pradėtas auginti ir Viduržemio jūros regiono šalyse. Tada ir atsirado posakis brangus kaip šafranas, o prieskonio padirbinėtojai dažnai užsitraukdavo mirties bausmę.
