Sėkmės istorija. Kaip pagaliau pavyko užsiauginti pekininių bastučių

Kai vaikystėje pirmą kartą ragavau pekininių bastučių, visi juos dar vadino Pekino kopūstais. Galvojau, kad valgau naują egzotišką daržovę, keistą, kitokį kopūstą, kurio skonis man visai patiko. Vėliau šie kopūstai tapo įprasti ant mūsų stalo, o dar po kurio laiko daržininkai ėmė auginti savo daržuose. Aš taip pat bandžiau juos „prisijaukinti“, tik vis nesėkmingai, kol pagaliau įminiau svarbiausias auginimo paslaptis.

Aklas veislės pasirinkimas

Pekininius bastučius auginau penkerius metus. Ir jie niekaip nesuko gūžių, vis pražysdavo. Daug skaičiau, išsinagrinėjau visą literatūrą keliomis kalbomis, užsiregistravau daržininkų forumuose. Taip susipažinau su pekininių bastučių auginimo agrotechnika. Forumuose ir grupėse daržininkai visada pasiskirstydavo į dvi stovyklas: „Susuko galvas“ ir „Virto žyduoliais“. Tie, kuriems pavykdavo gauti derlių, noriai dalinosi savo patirtimi. Būtent iš jų sužinojau, kad pirmoji sėkmės gairė yra tinkama pekininių bastučių veislė. Tačiau tai dar ne viskas. Tinkama veislė netinkamomis sąlygomis irgi neduoda derliaus, išleidžia tik žiedynus. Tuo įsitikinau ir aš pati. Antroji sėkmingo pekininių bastučių auginimo gairė – tinkamos auginimo sąlygos. Remdamasi minėtomis pagrindinėmis gairėmis ir agrotechnikos žiniomis pernai pagaliau išauginau pirmąsias gūžes.

Kaip aš rinkausi veisles? Pradžioje parduotuvėse pirkau pekininius bastučius, apie kuriuos nežinojau nieko. Tiesiog patiko aprašymai, kad jie gerai auga, suka dideles gūžes, ir tiek. Dėl to ketverius metus visų mano bandytų veislių pekininiai bastučiai suformuodavo žiedynus. Galiausiai nusprendžiau sėti tas veisles, apie kurias kaip puikias, patikimas, kalbėjo kaimynė. Paskutinį kartą mano krepšelyje atsidūrė dvi veislės – ‘Emiko’ H ir ‘Manoko’ H.

Česlava Deinarovič

Česlavos Deinarovič nuotr.

Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2020 m. balandžio mėnesio numeryje.