Sideratai: kada ir ką sėti?
Kada sėti?
Sideratus galima sėti anksti pavasarį, prieš daigų ir sodo kultūrų sodinimą, ir rudenį, nuėmus pagrindinių daržovių ir gėlių derlių.
Žaliąsias trąšas galima auginti kaip tarpines kultūras. Jos tinka kompostui, gaminamam iš įvairių augalinių liekanų ir ankštinių kultūrų antžeminės dalies. Technologija paprasta. Durpės, nukritę lapai ir spygliai arba smulkinti šiaudai paskleidžiami sklype. Paskui dedama susmulkintų sideratų (lubinų, žirnių ir kt.). Sluoksniai kaitaliojami, kol susidaro iki 1−1,5 m. Į kompostą beriama pelenų, fosforitmilčių. Po šešių mėnesių jis subręsta ir tinka naudoti.
Ką sėti?
Pupos. Tai puikus azoto šaltinis. Šie augalai geriau negu kiti ankštiniai auga sunkiose dirvose, ištveria neigiamą temperatūrą, todėl vietovėse, kur žiemos nešaltos, juos galima sėti kaip žiemkenčius. Tinka maišyti su vikiais ir dirviniais žirniais.
Vikiai. Žiemkenčiai vikiai papildo dirvą azotu, organinėmis medžiagomis. Sėjami rudenį, nuėmus pagrindines kultūras. Dažnai maišomi su kokiais nors varpiniais augalais – žiemkenčiais rugiais arba kviečiais.
Žirniai greitai auga ir sudaro daug žaliosios masės. Tai ištvermingi šalčiui augalai, kuriuos patartina sėti drauge su vikiais ir avižomis.
Garstyčios – labai populiarūs, plačiai paplitę augalai. Jos greitai sukaupia daug žaliosios masės, papildo dirvą organinėmis medžiagomis, fosforu ir siera. Garstyčias galima sėti bet kuriuo metu, kai tik atsilaisvina dirva, arba auginti tarp pagrindinių kultūrų. Optimali auginimo trukmė – 8–10 savaičių. Garstyčių pasėliai yra gera priemonė nuo spragšių lervų.
Grikiai greitai auga, papildo dirvą organinėmis medžiagomis, fosforu ir kaliu. Ypač patartina juos auginti sunkiose dirvose. Grikiai sėjami pavasarį, o į dirvą įterpiami vėlų rudenį.
Dobilus reikėtų auginti ne trumpiau kaip dvejus metus. Juos galima sėti vaismedžių sodo tarpueiliuose. Tinka baltieji, raudonieji.
Lubinai. Soduose auginami vienmečiai lubinai: mėlynieji (siauralapiai), geltonieji ir baltieji. Lubinai veiksmingi priemolyje, bet nemėgsta sunkių, molingų dirvų. Jų šaknyse gyvena mikroorganizmai, netirpius fosfatus paverčiantys prieinamais kultūriniams augalams. Žaliosios lubinų trąšos pagal maistingumą beveik prilygsta mėšlui.
Liucernos. Tai daugiamečiai ankštiniai augalai, papildantys dirvą organinėmis medžiagomis, azotu ir fosforu. Pavasarį jie įterpiami į dirvą arba nušienaujami iki žydėjimo.
Avižos papildo dirvą organinėmis medžiagomis ir kaliu. Dažniausiai jos maišomos su vikiais ir žirniais. Įterpiamos į dirvą iki žydėjimo.
Rapsai yra kopūstinių šeimos augalai. Jie papildo dirvą organinėmis medžiagomis, fosforu ir siera. Šie sideratai prastai auga mažai sukultūrintose, nedaug humuso turinčiose, rūgščiose dirvose. Jie nemėgsta smėlingų ir sunkių, įmirkstančių dirvų.
Valgomieji ridikai lengvai prisitaiko prie įvairių klimato sąlygų ir dirvų. Greitai susidaro daug šaknų ir lapų masės, leidžiančios sumažinti organinių ir azotinių trąšų, naudojamų dirvai tręšti, kiekį. Šie ridikai aktyviai naikina nematodus. Žalioji masė, susmulkinta kastuvu, į dirvą įterpiama vėlų rudenį.
Žiemkenčius rugius geriausia sėti prieš žiemą, įterpti pavasarį, kai užauga maždaug iki 60 cm aukščio. Jauni, švelnūs augalai greitai suyra ir papildo dirvą organinėmis medžiagomis, azotu ir kaliu. Rugiai išsausina, todėl sėjami ten, kur netrūksta drėgmės.
Facelijos labai greitai suformuoja daug žaliosios masės. Jie idealiai tinka sodams. Švelnūs lapai ir stiebai greitai suyra ir virsta geromis azotinėmis trąšomis.
