Šilokai – nelepūs sausumos mėgėjai

Šilokai dauginami vegetatyviškai ir sėklomis (generatyviniu būdu). Dažniausiai dalijami kerai, skaidomas „kilimas“ (pavyzdžiui, baltažiedžio) ir ruošiami auginiai. Gamtoje vegetatyvinio dauginimosi organai (lapai, šaknys, ūgliai) lengvai atsiskiria nuo augalų ir įsišaknija.

Priežiūra

* Šilokai yra sausų, saulėtų vietų augalai. Jie dirvai nereiklūs, bet geriau auga lengvame priesmėlyje ar priemolyje.
* Ne visos rūšys Lietuvoje gerai jaučiasi ‒ kilusios iš Japonijos, Meksikos ir Centrinės Amerikos dažnai apšąla.
* Parinkus netinkamas sąlygas – užmirkusią ar daug azoto turinčią dirvą, pavėsį, šilokai prasčiau augs, ištįs, nuo per didelio drėgmės kiekio pradės gelsti, pūti, gali neperžiemoti.
* Lengviau rūpintis stambesnėmis rūšimis (didžiuoju, puošniuoju), o kiliminių šilokų (baltažiedžio, kaukazinio) priežiūra užima daugiau laiko.

Pritaikymas

Šilokai sodintini įvairiuose gėlynuose, vazonuose, kapinių želdynuose. Stambesnių rūšių augalus (didįjį ir puošnųjį) galima derinti su kitomis daugiametėmis gėlėmis, sumedėjusiais spygliuočiais, iš jų kurti apvadus. Kiliminiai žemaūgiai šilokai idealiai tinka užpildyti tuštiems tarpams. Tai nepamainomi alpinariumų, atraminių sienelių augalai. Galima sodinti ten, kur niekas kitas neįsitvirtina – akmenų plyšiuose, kur mažai žemės. Gražiai jie atrodo ir ornamentiniuose gėlynuose.
Dėl atsparumo sausroms, greito augimo šiais augalais apželdinami pastatų stogai. Didžiojo ir puošniojo šilokų žiedynai skinami gėlių puokštėms.