Šis tas apie nepelnytai primirštas pupas

Manoma, kad Viduržemio jūros regione ir Kinijoje pupos valgytos dar prieš 5 000 metų. Centrinėje Europoje jų rasta bronzos ir geležies amžiaus iškasenose. Biblijoje yra duomenų, kad Palestinoje šie augalai auginti I tūkstantmetyje prieš mūsų erą, viešpataujant Saliamonui.
Įvairiose šalyse pupos nevienodai vertintos. Senovės Egipte į jas žiūrėta su prietaringa baime. Graikai sėklas aukojo dievams. Viduramžiais Europoje statyti erdvūs sandėliai atsargoms kaupti. Maistingos sėklos labai praversdavo karo ir bado atveju, buvo geriausias žiemos maistas. Be jų neapsieidavo jūreiviai.
Lietuviai pupas pradėjo auginti IX–XIII amžiais. Jas savo raštuose mini Simonas Daukantas, Laurynas Ivinskis. Pupos – mitologiniai augalai, apdainuoti lopšinėse, pasakose, minimi buitiniuose pasakojimuose. Ten jos yra gėrio, grožio ženklas. Dubuo pupų su virtais kviečiais ir duona stovėdavo ant Kūčių stalo.
Šie augalai sodinti šalia bulvių, kad saugotų nuo piktųjų dvasių. Gale lauko jos žymėjo ribą su kaimynu. Pupas valgė kunigaikščiai ir bajorai. Trakų ir kitas pilis saugojusiems totoriams, karaimams jomis atsilygindavo už darbą. Protėviai pupas vadino gražiausiais vardais: roputėmis, rudutėmis, margutėmis, papliauškomis, tetervino ar velnio akmenėliais, Kūčių saldainiais.

Tarnauja ne vien žmogui

Pupų grūdai ir stiebai – geras pašaras gyvuliams. Žaliose ankštyse susikaupia iki 175 mg/proc. vitamino C, stiebuose – 8–10 proc. baltymų. Sėklų pravartu įmaišyti į varpinių ankštinių žolių mišinį – pasėlis neišguls.
Pupos yra gera užuovėja agurkams ir kitoms šilumamėgėms daržovėms. Patikimą apsauginę juostą galima sudaryti jas sodinant 3–5 eilėmis. Sėklos beriamos kas 5–10 cm, tarp eilių paliekant 20 cm atstumus. Apsauginėse 4–5 m pločio juostose sėjamos ar sodinamos šilumamėgės daržovės.
Pupos tinka žaliajai trąšai, ypač sunkesnėse dirvose. Apsėjus keletą lysvių ir per žydėjimą ar ankštims užsimezgus įterpus susmulkintą masę, dirva praturtinama organinėmis medžiagomis. Šioms mineralizavusis išauginamas gausus kitų daržovių derlius, o kompleksinių mineralinių trąšų reikia nedaug arba visai nereikia. Jos praturtina dirvą azotu labiausiai iš visų ankštinių augalų, geriau net už lubinus.

Verta žinoti

Iš pupų su kitomis daržovėmis galima paruošti bent 50 mišrainių, per 300 valgių su mėsos, žuvies ar kitais priedais. Jų miltų įmaišoma į ruginius miltus duonai. Pupos – puikus skanėstas prie alaus kaušo.
Anglai, belgai, danai, prancūzai valgo ir žalias ankštis. Jų deda į sriubas, mišraines, garnyrus. Žalios ankštys maistui skinamos labai anksti, panašiai kaip šparaginių pupelių, kai grūdai dar tik pradeda formuotis. Galiukai nupjaunami, nuimami plaušai. Ankštys supjaustomos ir atsargiai sudedamos į pasūdytą verdantį vandenį. Kad išliktų žalia spalva, verdama dideliame vandens kiekyje.
Beje, storų sėklų luobelių nereikėtų nulupti. Jos gerina žarnyno peristaltiką. Nenorint valgyti, kad lengviau atsiskirtų, išvirtas sėklas reikia perlieti šaltu vandeniu ir pakratant trumpai pagarinti.