Šliaužiantieji rajūnai
Nuo tundros iki atogrąžų, sausumoje ir vandenyje (sūriame ir gėlame) būtų sunku surasti tokią vietą, kur negyventų moliuskai. Net mūsų soduose ir daržuose jų galima rasti. Beje, kaip kenkėjų.
Moliuskai apsigyvena ten, kur drėgna, vėsu ir daug sultingo maisto. Nesvarbu, ar jis saldus kaip žemuogės, ar prėskas kaip žolė, ar airus kaip svogūnai. Dieną, ypač jei lauke karšta, šliužai slaptose vietelėse lindi, bet vos tik ima temti – išsirengia į medžioklę. Jie lėti – juk teturi vieną koją! Kelią viršutiniais čiuoptuvais, kurių galuose yra akys, apžiūrinėja, o apatiniais apčiuopia. Kilus pavojui, juos kartu su akimis šliužai įtraukia į kūno vidų ir apmiršta. Bet vos tik pasiekia trokštamą maistą – jau nieko nemato ir negirdi. Visi šliužai gali maitintis daugelio rūšių augalais, bet kuriomis jų dalimis ir organais. Lapus, žiedus, vaisius – viską su vienodu apetitu savo šiurkščiu kaip dildė liežuviu nušluoja. Planingai, neskubėdami, kol skylės neišgrauš – neatstos, o paskui ją platina. Nepavargdami, nesiilsėdami sotinasi, kol saulutė pateka. O kai patekės – atgal į slėptuvę, kad kaitra kūno neišdžiovintų.
Šliužai labai vaisingi, ypač drėgnais metais. Kiekvienas gali padėti iki 500 kiaušinėlių. Nors galvelė maža, bet nutuokia, kad palikuonims bus saugiau, jei juos padės ne visus iš karto, o po 10–30. Tereikia vos trijų savaičių, kad iš padėto kiaušinėlio išsiristų mažutė nuoga sraigelė ir tuoj pat imtų godžiai maitintis ir auginti kūną. Kiekvienas šliužas gyvena po kelerius metus. Peržiemoti jis gali būdamas bet kokio amžiaus, net kiaušinėlio stadijos.
Sraigės, gyvenančios soduose, atrodo tauresnės nei nuogi šliužai. Jos turi gražią raitytą, dažnai spalvotą kriauklę. Sraigės juda kur kas lėčiau nei šliužai – juk ant nugaros nešasi namą. Bet jos lengvai užsiropščia į kelių metrų aukštį. Sraigėms kiekvieną kartą grįžti į savo slėptuves nėra prasmės, todėl dažniausiai prisisiurbia prie pumpuro pagrindo, ūglio ar lapo ir ten leidžia dienas ir naktis, kol ateina laikas daugintis.
Kad nesijaudintume dėl sraigių ir šliužų puolamų augalų, reikia tik pakelti žemdirbystės kultūrą. Trumpai tariant, būtina kruopščiai ir laiku atlikti visus numatytus darbus: naikinti piktžoles, nepersistengti laistant dirvą, padėti paprasčiausių gaudyklių – šlapių skudurų, drėgnų lentų ir kitokių padargų. Gelbėdamiesi nuo karščio ir sauso oro, šliužai slėpsis po šiomis priedangomis, ir jūs galėsite juos lengvai sunaikinti. Gaudyti reikėtų keletą kartų. Plotą, kurį ypač svarbu saugoti nuo šliužų, ir vietas, kur jų galėtų susikaupti daug, siūloma pabarstyti superfosfato milteliais, nupurkšti 8% vario sulfato tirpalu arba ankštpipirių nuoviru. Dabar galima įsigyti ir specialių priemonių – moliuskocidų. Daug šliužų sunaikina rupūžės, varlės, ežiai, žygiai.
