Sodininko sausis

Kol kas žiema gana niūri, darganota ir, tiesą sakant, nelabai primena šį metų laiką. Labiau kaip užsitęsęs ruduo… Kaip sulaukti pavasario, kaip neužmigti tarsi ežiams giliu žiemos miegu?.. O neužmigti ne tik verta, bet ir būtina, nes būdraujantis sodas vis pamoja šaka primindamas, kad veikti yra ką.

Medžių baltinimas

Jei vaismedžių nenubaltinome rudenį, sausio pradžia vis dar yra tinkamas laikas. Žinoma, kai speigas nespaudžia. O jei ims kamuoti dilema „baltinti ar nebaltinti“, atsakymas bus vienareikšmis – būtina. Ir save vasario mėnesį, šviečiant skaisčiai saulei, reikia pagirti, kad darbas atliktas puikiai, todėl šakas linguojantys sodo gyventojai šaltą naktį neraudos dėl šalčio padarytų žaizdų.

Ne vienas medelių baltinimą laikome dekoratyviniu darbu, nors iš tikrųjų jis labai svarbus. Vasario ir kovo mėnesiais saulė būna aktyvi, kyla didelių temperatūros svyravimų. Medžiai vis dar neturi lapijos, tad kitaip apsaugoti žievės nuo trūkinėjimo kaip tik baltindami negalime. Be to, ši puiki priemonė padeda atsikratyti kenkėjų, ligų, kurie turi stiprios įtakos medeliui. Taigi, kad likimas būtų palankus, baltinti medelių nereikėtų pamiršti.

Būsimo sodo planavimas

Žiema – kaip baltas popieriaus lapas mūsų mintims ir svajonėms įgyvendinti. Nors kasti ir sodinti dar per anksti, bet svajoti ir planuoti tikrai pats laikas. Sodas ir namai atrodo kaip vienas vienetas, tik iš dviejų dėmenų sudarytas. Kartais sunku nuspręsti, kuris iš jų užima lyderio poziciją.

Nusprendus pasisodinti sodą, pirmiausia reikėtų jį suplanuoti popieriaus lape. Jei įmanoma, numatoma atskira sklypo zona. Idealu, kai dirvoje nemažai humuso ir bent keletą metų neaugo kiti vaismedžiai. Jaunus medelius vertėtų sodinti į naujas, o ne į anksčiau augusių medžių vietas. Nereikėtų numoti ranka ir į gruntinio vandens aukštį, nuolydžius. Kai kuriems augalams labai svarbus tiesioginės saulės spindulių kiekis per parą. Tad uoginių kultūrų nevertėtų sodinti šešėlingose vietose, nes iš jų bus mažai naudos. Uogos išaugs menkesnės vertės, dėl saulės stokos mažiau saldžios.

Būtina paminėti, kad sėklavaisiniams augalams geriau parinkti sunkesnę dirvą, kuri ilgiau išlaiko drėgmę. O kaulavaisiniai geriau jausis lengvesnėje dirvoje, turinčioje daugiau oro, pralaidesnėje, nes būtent drėgmės perteklius ir aukšti gruntiniai vandenys skatina jų nykimą naujame sode.

Nesodinkite per tankiai

Išrinkę vietą būsimam sodui turime nuspręsti, kiek ir ko sodinsime. Apdairiai įvertinkite visas aplinkybes. Nesistenkite pasodinti kuo daugiau medžių ir krūmų, nes kiekvienas užaugęs užims nemažai vietos. Žinoma, išskyrus kolonines obelis ar kamieninius serbentus. Palikime kiekvienai rūšiai reikiamus atstumus, tada augalai puikiai augs ir derės. Šaknys be reikalo nekonkuruos dėl maisto medžiagų ir vandens, o laja – dėl saulės.

Nepamirškime suplanuoti būsimų takų ir takelių, kad ateityje būtų patogu prižiūrėti sodą ir taip pat jame jaustis.

Žemiausius augalus sodinkime piečiausiai, aukščiausius – šiaurinėje sklypo dalyje. Tuomet nesusidarys kitiems medeliams nereikalingas pavėsis. Obelis, kriaušes, serbentus, agrastus rekomenduojama sodinti vėlai rudenį, lapams nukritus, o kaulavaisinius (slyvas, trešnes, vyšnias, persikus) – kuo anksčiau pavasarį, iki vegetacijos. Tik pradėjusi kurti savo sodą paklausiau vieno žinomo sodininko, kada gi man pavasarį atvykti sodinukų, ir išgirdau puikų patarimą: „Kai tik kastuvą galėsi žemėn įbesti, iš karto ir atvyk.“

Galiausiai pradėkime žvalgytis medelių. Dabar tai daryti lengva. Nereikia laukti pavasarinių mugių. Būsimus sodinukus galime rinktis internetu, sėdėdami jaukiuose namuose su kvapnios čiobrelių arbatos puodeliu rankoje.

Pasodinti nesudėtinga

Sodinukų sodinimas nereikalauja turėti daug žinių. Svarbu laikytis kelių reikalavimų. Iš anksto pasiruoškime duobes, kurios turi būti didesnės nei sodinukų šaknų užimamas plotas. Nereikia sudaryti pernelyg gerų sąlygų duobėse, nes jie silpnai kabinsis į šalia esančią skurdesnę dirvą. Svarbu ir sodinimo gylis. Kaulavaisiniai augalai ir serbentai sodinami giliau, nei augo prieš tai. Sėklavaisinių skiepijimo vieta paliekama apie 3–5 cm iškilusi virš dirvos. Pasodintiems medeliams reikia atramų, kad vėjas jų nelinguotų ir šaknys galėtų įsikabinti. Kuolai kalami taip, kad vienas jų užstotų pietinę saulę saulėtomis sausio dienomis. Taip nušausime du zuikius vienu metu.