Sodo lepūnėlės kriaušės
Pastaraisiais metais labai greitai keičiasi ne tik informacinės technologijos. Keičiasi ir vaismedžių veislių bei poskiepių, į kuriuos skiepijama, asortimentas. Beje, ne viskas, kas nauja ir pasiteisina, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje, sėkmingai auga ir dera Lietuvoje. Mūsų krašto klimato sąlygos atšiauresnės, tad ne veltui yra sudarytas nacionalinis tinkamiausių auginti veislių sąrašas. Įvežtų veislių sodinukai ne tik jautresni iššalimui, bet dažnai ir pritaikyti pramoniniam auginimui, reikalauja intensyvios cheminės priežiūros. 1–2 purškimų, kurie paprastai atliekami individualiame sode, gali ir nepakakti.
Kriaušė – įnoringas augalas
Pats nereikliausias ir kantriausias sėklavaisinis augalas yra obelis. O štai puikių, derančių ir skanius vaisius vedančių kriaušių gausa pasigirti gali ne kiekvienas sodininkas. Tenka pripažinti, kad kriaušė yra pakankamai įnoringa. Ji įsitvirtina ne bet kur. Reikia daug šviesos ir šilumos, užuovėjos. Kriaušės mėgsta augti sodybose prie pastatų sienų, tarp namų ar kitų medžių užuovėjoje. Dirva turi būti neužmirkstanti, derlinga, vidutinio sunkumo ar lengvesnė. Slėniuose žiemą apšąla žiediniai pumpurai ir nukenčia kamienai, kurie yra pagrindinės arterijos: jomis juda maisto medžiagos. Daugumai kriaušių rimtai pakenkti užtenka –26 ºC šalčio. Jeigu po pašalimo mediena ir atsigauna, tai medis tampa trapus, nuo derliaus svorio dažnai išlūžta.
Lomose, žemose vietose augančių kriaušių žiediniai pumpurai ir žiedai pavasarį dažnai nukenčia nuo šalnų (jei išvis būna kam žydėti). Dėl drėgmės pertekliaus apipūva šaknys, medžiai skursta ir galop numiršta.
Norint turėti kriaušių, reikia nuosekliai atlikti šiuos veiksmus:
- Tinkamai parinkti vietą ir dirvą;
- Įsigyti gerą sodinuką (patikimos veislės, su geru poskiepiu);
- Protingai pasodinti ir puoselėti (genėti, tręšti, purkšti).
Apie poskiepius
Kriaušių sodinukai dažniausiai skiepijami į paprastąją kriaušę (Pyrus communis L.), dar vadinamą miškine. Manoma, kad šios rūšies tėvynė – Kaukazas, tad yra ir atmaina P. communis subsp. caucasica. Būtent į šį poskiepį įskiepytos kriaušės pradeda anksčiau derėti ir užauga ne tokios didelės.
Ar žinote, kad paprastos laukinės kriaušės yra ilgaamžės, gali gyventi 200 metų ir ilgiau? Jos užauga labai aukštos. Žvalgydamiesi po senus sodus, galime pamatyti gražių, bet irgi gan aukštų kultūrinių veislių medžių. Šiais laikais didelis medis miniatiūriniame sodelyje laikomas trūkumu, nes ten pageidautini žemi medeliai, kurie būtų lengvai prižiūrimi ir labai greitai pradėtų derėti. Idealu, kad ir purkšti beveik nereikėtų.
Variantas yra, bet lūkesčius tenkina tik iš dalies. Tai žemaūgės kriaušės. Jos skiepijamos į vegetatyviškai dauginamą cidonijos poskiepį S1 (Cydonia oblonga S1). Praktiniu požiūriu –rizikingas variantas. Visų pirma, su daugelio veislių įskiepiais šis poskiepis tinkamai nesuauga (genetinis nesuderinamumas). Labai gerai jis suauga, pavyzdžiui, su kriauše ‘Konferencinė’. Tačiau yra ne vienas „bet“. Svarbu pačios veislės jautrumas šalčiui. Rytinėje Lietuvos dalyje mažai kam sekasi ‘Konferencinę’ sėkmingai auginti dėl pašalimo pavojaus, ypač kai nėra galimybės jai parinkti tinkamą vietą sode. Cidonijos poskiepis irgi garantuotai iššals, jei tik užklups besniegė šalta žiema. Bandyti auginti galima, bet reikia neužmiršti: žiemai būtina mulčiuoti šaknis.
