Sodo planas: ką esame numatę medžiams?
Senukų atsikratyti ar juos palikti?
Dauguma suvokiame, kad mūsų gyvenimas per trumpas ir vargu ar pamatysime medžius visiškai suaugusius, suvešėjusius. Jais pasidžiaugti veikiausiai galės tik ateities kartos. Vis dėlto medžiai dydžiu ir forma turi derėti prie namo net ir po daugelio metų.
Seni augalai, augantys įsigytame sklype, yra pradinė plano ašis, aplink kurią sukasi visos kitos mintys, susijusios su želdinimu. Tad protingiausia senus medžius ne išpjauti, perkelti kitur, o gražiai paformuoti. Jei nugenėsite 30 % šakų, į sodą pateks daugiau šviesos, išryškės lajos. Be to, medžių metamas šešėlis bus šviesesnis, todėl po jais mieliau įsikurs kiti augalai.
Apsispręsti, kurias šakas reikia išpjauti, lengviausia tada, kai medis sulapoja. Genėjimą atidėkite rudeniui arba ankstyvam pavasariui. Dažais pažymėkite šalintinas šakas. Mirusios šakos būtinai išpjaunamos, kad nepūtų, neplatintų ligų.
Visada žali ar nebūtinai?
Pavieniai medžiai – svarbūs akcentai. Be to, jie puikiai suskaido sodą. Tačiau aukštas medis gali mesti šešėlį ant namo, terasos ar kitos poilsio vietos. Pagalvokite, ar jums to reikia. Kur sodinti visžalius augalus, o kur vasaržalius, apsispręsite apgalvoję, kur, kas ir kaip turi būti paslėpta. Spygliuočiai šiam tikslui, be abejonės, tinka, bet juk viso sodo jais apsupti negalėsite.
Tradiciškai manoma, kad vasaržaliai augalai tik pusiau efektyvūs net ir tada, kai yra suaugę, turi lapus. Tačiau, pasirodo, net belapis medis žiemą „susilpnina“ vaizdą už savęs. Specialistai sako, kad žmogaus akys mato vaizdą priešais medį ir tingi pažvelgti anapus jo. Lapuočių eilė vaizdą padaro šiek tiek miglotą ir mažiau aiškų. Tad tokių medžių grupės, jeigu labai reikia, gali paslėpti, užstoti negražią aplinką.
Renkamės medį
Dauguma medžių išgyvena nuo 50 iki 200 ir daugiau metų. Tad privalu atkreipti dėmesį į tai, kaip jūsų pasirinktas augalas atrodys po trumpo ir po ilgo laiko. Atsižvelkite į šias savybes: formą (apvalus, status kaip žvakė, svyrantis, didingas kupolas ir kt.), klasifikaciją (visžalis ar vasaržalis), lapų ir jų apatinės pusės tekstūrą, formą ir spalvą keičiantis sezonams. Svarbu ir žiedai (spalva, kvapas, žydėjimo laikas), uogos, vaisiai ir jų patrauklumas paukščiams, kamieno ir šakų spalva, raštas, medžio, ypač metančio lapus, forma žiemą ir, žinoma, tai, ko pirmiausia ieškome etiketėje – aukštis.
Vidutinio aukščio medžiai soduose auginami dažniausiai. Be to, jie ir auga greičiau nei koks 30 m aukščio galiūnas ąžuolas ar bukas, tinkantis nebent didelei sodybai, ypač esančiai miško pašonėje.