Sodo sanitarės rupūžės
Rupūžes nuo senų laikų gerbia daržininkai ir sodininkai. Sėslūs padarai gina daržus ir sodus nuo kenksmingų vabzdžių ir jų palikuonių. Tiesa, rupūžės dažniausiai maitinasi ropojančiais ir šliaužiančiais gyviais, nes ne tokios vikrios kaip varlės. Tačiau neišrankios maistui, jų neatgraso nei blogas grobio skonis, nei ryškios spalvos. Medžioja naktimis, kai paukščiai ilsisi, pačios tampa kitų gyvūnų grobiu.
Nesidžiaugia varliagyvių mėgėjai, tik buožgalviai yra puikus lesalas vandens paukščiams ir žuvims. Rupūžės nugaros odoje yra dvi didelės ir daugybė smulkių liaukučių, kurios turi po atvirą lataką. Didžiųjų liaukų latakai užkimšti savotiškais kamščiais, kad nuodai nepasklistų savaime. Kai rupūžę sugriebia plėšrūnas ir dantimis suspaudžia didžiąsias liaukas, iš jų iššauna kamščiai, o kartu iš visų liaukučių ištrykšta deginantis nemalonaus kvapo nuodingas skystis. Užpuolikas priverstas iškart paleisti šlykštų padarą.
Iš visų varliagyvių rupūžių nuodai stipriausi. Jie mirtini sraigėms, vabzdžiams, vorams, žuvims. Rupūžių dėl to nelesa paukščiai, neėda žvėreliai, o šunims net sutrinka širdies veikla. Žmogui šie nuodai sukelia šleikštulį ir vėmimą, o patekę į akis – uždegimą. Iš jų išskirtas bufotalinas ir bufoginas, šiais vaistais gydomos kai kurios ligos. Spiritinio rupūžės užpilo turėdavo namų sąlygomis mokėjusios gydytis močiutės.
