Sodybą saugo patarškos
2018 m. 23 sausio d.
Namuose auginamos patarškos mūsuose vadinamos labai įvairiai – perlinėmis vištomis, pentandromis, amerikinėmis vištomis… Kartais sodybų šeimininkai jas meiliai sodybų sargėmis vadina, kadangi jos, kaip ir žąsys, pamačiusios žmogų ima garsiai rėkti, taip pranešdamos apie svečią. O kur dar jų gebėjimas naikinti nekviestus svečius – kolorado vabalus!
Patarškos kilo iš Afrikoje natūraliai gyvenančių laukinių patarškų. Į Europą jos pirmą kartą pateko mūsų eros pradžioje, tačiau neišliko. Antrą kartą XVI amžiuje į Europą iš Gvinėjos patarškas atvežė portugalai. 1550 m. patarškos jau buvo veisiamos daugelyje Europos valstybių ir net Indijoje. 1766 metais patarškų rūšį aprašė Karlas Linėjus, kuris įvardijo ją kaip Numida meleagris. Numidija – istorinė antikinių laikų berberų valstybė Afrikos šiaurėje, iš kurios kilo patarškos, o žodis meleagris reiškia graikų herojų Melagrį, kurio seserys, pasak legendos, norėdamos jį užstoti prieš dievus, virto patarškomis. Lietuviškai šie paukščiai vadinami patarškomis tikriausiai dėl savo garsaus rėkimo, tarškėjimo, keliamo triukšmo.
Lyginant namuose dabar auginamas patarškas su laukinėmis rūšimis, naminės patarškos – kiek kitokios. Augintojai išvedė ne vieną jų veislę, pasižyminčią didesniu dėslumu, gebėjimu užauginti daugiau masės. Naminių patarškų mėsa panaši į laukinių paukščių: joje mažai riebalų, skonis panašus į fazanų, kurapkų.
Ona Daujotienė
Lauros Žaliauskaitės nuotr.
Visą straipsnį rasite sausio „Mano sodyba“ numeryje.
