Sodyba su dvarvietės istorija
Sodyba Prapunto kaime, Lazdijų rajone, kurią puoselėja Vaida ir Valdas Žukauskai, – išskirtinė ir ypatinga. Kažkada čia šurmuliavo kitoks gyvenimas, išdidžiai dvaro parke vaikštinėjo ponai, aplinkui zujo Prapunto dvaro tarnai. Gretimoje sodyboje, kurios teritorijoje stovėjo pats dvaro pastatas, likę dar keli senieji pastatai. Tačiau dvaras neišliko: jį, medinį, tarybiniais laikais po lentą išnešiojo vietiniai gyventojai.
Vaidos ir Valdo Žukauskų sodybos plotas – tasai, kuriame kažkada gyveno Prapunto dvaro tarnai. Ilgas ruožas link Prapunto ežero dabar neatpažįstamai pasikeitęs, gausiai apželdintas įvairia augmenija. Aukštesnėje sodybos vietoje stovi du senieji mediniai trobesiai: pirkia ir kluonas. Vaida Žukauskienė, kalbėdama apie šią sodybą, prisimena, kad jos radybos buvusios itin įdomios. „Aš esu biržietė. Vienos viešnagės pas tėvelius metu mama atsinešė knygą, kurioje buvo aprašytos įvairios Pietų Lietuvos vietovės. Vyras, bevartydamas ją, rado šį kaimą. Tuo metu mes kaip tik ieškojome sodybos. O buvo tai prieš dvidešimt metų…“, – ima pasakoti pašnekovė.
Įžengus į kiemą suvirpėjo širdis
Pirmoji sodybos apžiūra buvo kebli: pradžioje, ieškodamas sodybos, Valdas Žukauskas šiek tiek klaidžiojo, apvažiavo beveik visą Prapunto ežerą. Galiausiai, įsukęs į dabartinės sodybos kiemą, rado prie pirkios sėdinčią senolę ir netyčia užmatė čia buvusios dvarvietės gabaliuką. Pamatytas vaizdas – daug žydinčių pienių, siauras takelis link ežero – pavergė. „Mes dvejus metus intensyviai ieškojome sodybos. Vis nuvažiuodavome vieną kitą apžiūrėti, vis mums kažkas netikdavo. O šią sodybą pirmas pamatė vyras, ir jau tuomet pakvietė mane, norėdamas parodyti. Kai atvažiavome čia, kaip tik leidosi saulė. Įžengus į kiemą, širdis suvirpėjo: iš karto supratau, kad tai būtent tai, ko ieškojome. Nors aplinkui žėlė žmogaus ūgio žolė, o pačią sodybą radome liūdnos būklės, vis tiek ryžomės ją įsigyti. Nuo tada tą plotą vis gražiname“, – sako Vaida Žukauskienė.
Priešais pirkią Žukauskai turėjo didelį šlaitą: tam, kad atsirastų daugiau vietos, naujieji šeimininkai šlaitą nukasė ir parėmė jį didele, aukšta atramine siena, kurios viršūnėje liko augti dar dvaro laikus menančios alyvos. Už šios sienos – jau kaimynų valdos. Priekyje atsiradusį plotą Vaida apželdino augalais. Dabar jame veši rožynas, auga daug kitų augalų, prie sienos taip pat rymo ir skiedromis dengta pavėsinė. „Sodyboje stengėmės išsaugoti viską, ką radome, kiek tik tai buvo įmanoma. Pradžioje radome čia nemažai senų pastatų pamatų: vištidžių, kitų ūkinių pastatų. Tad nusprendėme, kad čia buvo įkurdinta visa ūkinė dvaro dalis. Vietoj buvusios bulvinės (rūsio bulvėms saugoti) pasidarėme pakeltą namuką svečiams apsistoti. Jis taip pat glaudžiasi prie mūsų aukštos atraminės sienos. Apačioje rūsys taip ir liko, jame puikiai išsilaiko visos daržovės. Naujai pasistatėme garažiuką, kad vyras turėtų kur savo įrankius, meškeres susidėti. Kadangi aplinkui daug šaltinių, radome čia ir tvenkinių; kažkada, matyt, juose buvo auginamos žuvys ponams. Jau seniai esame pasistatę ir pavėsinę, kurios stogas jau prakiuro; greitu laiku teks ją tvarkyti. Turime sodyboje ir naujai statytą pirtelę – kaip be jos? Ypač įdomu joje lankytis pavasarį ir rudenį, kai ežero vanduo yra šaltas: smagu nerti į tokį gerai išsikaitinus“, – pasakoja sodybos šeimininkė.
Einant taku link pirties, virš galvos rikiuojasi įdomūs mediniai šviestuvai. Tai – Valdo kūryba. „Mūsų pagrindinis apšvietimas įrengtas prie gyvenamojo namo, o čia, prie pirties, neapšviesta. Tad kai eini į pirtį rudenį, labai tamsu aplinkui, tad vyras sugalvojo čia pakabinti tokius šviestuvus (ant trosų kabančius grybus–skėčius). Pagaminti jie iš medinių skiedrų“, – pasakoja Vaida.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. rugsėjo mėnesio numeryje.
