Sodyba su namų restoranu

Netoli Kavarsko, Girelės kaime, prieš ketverius metus atidarytas namų restoranas „Kacės virtuvėlė“ užklydusiam keliauninkui – vieta, kurioje greitai nepavalgysi, juk čia gaminamas tik lėtas maistas. Tačiau tie, kurie sulaukia ir paragauja, kitą kartą ir vėl grįžta, iš anksto rezervuodami staliuką.

Sėdo po obelimi, čia ir pasiliko

Šių metų gegužę „Kacės virtuvėlės“ sodyba švenčia savo penkerių metų jubiliejų. Namų restoranui šis sezonas bus jau ketvirtasis. Tai ir mažai, ir daug. Sodybos šeimininkė Jurgita Minderytė-Motiekaitė sako, kad tai Didysis sodybos jubiliejus, o ketvirtą sezoną dirbantis restoranas jau yra patikrintas, įvertintas svečių, ne veltui jo klientai nuolat sugrįžta. Jie susitaria, rezervuoja staliuką ir atvažiuoja specialiai. Retas šalies restoranas taip ilgai išsilaiko. „Taip jau yra, kad pakelės turisto mes aptarnauti negalime, nes dirbame tik pagal susitarimą“, – sako Jurgita.

Nors Lietuvoje priskaičiuojama apie 30 Girelės kaimų, šis, kuriame veikia namų restoranas, – unikalus: vienas pirmųjų sentikių kaimų Lietuvoje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad pirmasis su sentikių cerkve. Dabar ji apleista, jos teritorijos priekyje stūkso popo namas apdaužytais langais, visas sklypas apžėlęs medžiais, o kiek toliau – pati cerkvė, jos nuo kelio nesimato. Statyta ji 1709 m., mena tuos laikus, kai skilo stačiatikių bažnyčia. Matydamas dabartinį Girelės kaimą, nenorom imi galvoti, kokio dydžio jis buvo, kad jame net cerkvė pastatyta. „Šiuo metu kaime gyvena tik buvusių šeimininkų palikuonys. Kartais ir pas mus užsuka buvę šios sodybos šeimininkai“, – sako Arūnas Motiekaitis.

„Mes daug keliaujame ir beveik visos mūsų kelionės susijusios su kulinariniu turizmu. Niekada neapsistojame viešbučiuose, kuriuose siūlomi pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Nuomojamės apartamentus. Į keliones visada vežuosi savo viryklę, savo prieskonius, keptuvę. Ieškome tikrų vietų, kur gaminamas tikras maistas, susipažįstame su tos virtuvės šefais, bendraujame. Stengiesi paragavęs atspėti, iš ko pagaminta, kas naudota. Vietinės virtuvės šefai nepasako visko iki galo, tada aiškiniesi ir išsiaiškini“, – sako moteris. Kuo daugiau Motiekaičiai keliavo, tuo labiau jiems norėjosi turėti kažką panašaus, bet savo Lietuvoje. „Daug svarstėme, nes restoranų verslui reikia visiško atsidavimo, negali nuo jo per daug nutolti. Gimus Nikolui, pasistatėme namą Vilniuje, o į Girelės kaimą atvažiuodavome savaitgaliais, per atostogas, nes nuolatinius darbus turėjome. Tada sugalvojome sutvarkyti sodybą ir ją parduoti. Sutvarkėme, sėdome po obelimi ir nusprendėme nerti į naują nuotykį. Su mintimi: pavyks, tai pavyks“, – apie apsisprendimo akimirką pasakoja moteris.

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotrauka – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ gegužės numeryje.