Sodybai reikia legendos

Vilniaus priemiestyje, vos dešimt kilometrų nuo centro nutolusiose Gineitiškėse, prieš 20 metų apsigyveno Eugenijaus Šeškausko šeima, kuri vėliau čia įkūrė Piliakalnio sodybą. Darbuojantis nuosavame kolektyviniame sode įgyta patirtis išmokė daugelį dalykų pasidaryti patiems bei panaudoti įgūdžius naujoje gyvenamojoje vietoje. Visa tai visiškai pakeitė darbo ir gyvenimo būdą.

Eugenijaus Šeškausko prižiūrima erdvė vadinama Piliakalnio sodyba. Šeimininkas vardą jai padovanojo ne tik todėl, kad būtų lengviau orientuotis atvykstantiems svečiams, bet ir simboline prasme: „Kiekviena sodyba turi turėti vardą. Ir ne tik: sodybai reikia sukurti mitą, legendą. Tai labai svarbu – juk taip įdomiau. Mes gyvename Piliakalnio gatvėje, tad vardą jau sufleravo gatvės pavadinimas. O legendą sukūrėme apie tai, kad mūsų sodyboje esančiame „piliakalnyje“ – kalnelyje su kriokliuku – teka gyvasis vanduo“, – ima pasakoti sodybos šeimininkas.

 Lietuvoje išpopuliarėjus kaimo turizmo, sodyboje vyko įvairi veikla. Laikui bėgant, situacija rinkoje keitėsi, šeimininkams  teko prisitaikyti prie naujų sąlygų. Šiuo metu sodyboje vis dar teikiamos apgyvendinimo paslaugos.

Augalai suskamba derinyje su skulptūromis

Sodybos sklypo reljefas nelygus. Eugenijus pasakoja, kad viena sodybos vieta buvo žemesnė, panašesnė į daubą, teko įrengti atramines sieneles. Natūraliai susikūrė žemutinės ir viršutinės sodybos dalys. Vis dėlto įvairus reljefas, pasak šeimininko, tik dar labiau tiko įvairioms jaukioms vietelėms kurti. Iš įdomesnių pavyzdžių – „narvelyje“ tupintis kaštonas. Skiepytas kaštonas metalinio karkaso centre atsidūrė neplanuotai. „Neturėjau kur dėti šio karkaso. Anksčiau jis tarnavo svečių sutikimui, vėliau ėmė trukdyti man šienauti veją. Ėmiau ir įkėliau virš kaštono. Dabar kaštonas panašiai kaip paukštis narvelyje tupi“, – pasakoja Eugenijus. Jei jau prakalbome apie paukščius, reikėtų paminėti dar vieną – stilizuotą paukštį prie dekoratyvinio baseino. Tai – dovana, likusi po vieno iš čia vykusių plenerų. Kartais sodyboje lankosi ir menininkai, jie šeimininkams vis padovanoja vieną kitą savo darbą.

Nemažai sodyboje ir medinių skulptūrų. „Iš lietuviškų turgelių atsivežiau ne vieną medinę skulptūrą. Čia – įvairūs šventieji, rūpintojėliai, nepamukai; jų – apie 50, nuo mažesnių iki didesnių, visi išbarstyti po sodybą. Visada sakau, kad gamta yra gerai, tik reikia, kad joje būtų ir skulptūrų: aplinką reikia papildyti, augalus komponuoti su kitokios prigimties elementais, tada suskamba bendra kompozicija. Kiemas atrodo gražiau, kai skulptūros kontrastuoja su augalais, jų spalvomis, augalų formomis“, – teigia Eugenijus.

Priekyje esantis krioklys su „gyvuoju vandeniu“ projektuotas ir įrengtas paties šeimininko. Vanduo jame įsijungia nuo judesio. „Mūsų kiemas savitas, o  pastatuose išlaikome 80-tųjų metų stilių. Yra žmonių, kuriems patinka toks interjeras, – sako Eugenijus. – Name, prie namo, aplink jį – daug darbo. Turi mokėti viską sutvarkyti. Gal kol daiktas naujas, nieko su juo daryti nereikia, kai tik pasensta – turi remontuoti. Taip ir sukuosi nuolatinėje namų, statinių ir aplinkos priežiūroje.“

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Donato Dragūno.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. liepos mėnesio numeryje.