Solidus mėlynakių veronikų gydomųjų savybių pluoštas

 

Vasaros pradžioje mūsų dėmesį dažnokai traukia nedidelė ryškiai mėlyna gėlė, auganti pievose, laukuose, pamiškėse ir užmiesčio sklypuose. Daugelis ją pažįsta. Tai paprastoji veronika (Veronica chamaedrys). Mūsų soduose nekviestoji viešnia turi daugybę giminaičių, priešingai nei ji pati – labai dekoratyvių. Be to, dauguma veronikų yra vaistiniai augalai.

 

Veronikų gentis priskiriama bervidinių (Scrophulariaceae) šeimai. Veronikos yra viena skaitlingiausių bervidinių šeimos genčių. Joje daugiausia daugiamečiai ir vienmečiai žoliniai augalai. Daugelis tinka alpinariumams.

 

 

Liaudies medicinoje

Kai kurios veronikos dažnai naudojamos liaudies medicinoje. Prie tokių priskiriama ilgalapė veronika (V. longifolia). Ji tinka šutekliams nuo gerklės skausmų. Šios rūšies augalai padeda ir nuo galvos skausmų, šlapimo pūslės ligų, skrandžio susirgimų. Jie vartojami sergant plaučių tuberkulioze, kaip žaizdas gydantis vaistas. Lapų arba žolės (kartais su šaknimis) milteliai padeda nuo kojų prakaitavimo. Požeminės dalys kartais vartojamos nuo viduriavimo, nervų ir ginekologinių ligų. Ilgalapės veronikos lapuose gausu askorbo rūgšties ir karotino. Žolė renkama per žydėjimą, liepą–rugsėjį.

 

Žiloji veronika (V. incana) taip pat turi vaistinių savybių. Ji vartojama panašiai kaip ilgalapė. Vandeninis antpilas didina apetitą ir gerina virškinimą. Voniomis gydomos grybelinės ligos, inkštirai, odos bėrimai.

Vaistinės veronikos (V. officinalis) žolės antpilu gydomas reumatas ir podagra, o sultimis – epilepsija.

Paprastosios veronikos (V. chamaedrys) žolėje yra askorbo rūgšties, karotino, mikroelementų. Ji renkama per žydėjimą, birželio–liepos mėnesiais. Vartojama nuo peršalimo ligų, dusulio, įvairių odos pažeidimų.

 

 

Prieš gydantis žoliniais preparatais rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku