Specialusis projektas. Statau iš molio. Iš šakų nupinta, moliu aplipdyta
Pagalvokime, kaip ir iš kokių medžiagų statytume būstą tuo atveju, jei neturėtume jokių metalinių įrankių, o aplinkui nebūtų jokių kaimynų ir parduotuvių… Kalbu apie tai ne dėl to, kad siūlyčiau visko atsisakyti, o tam, kad įsivaizduotumėte žmogaus, prieš 4–5 tūkstančius metų gyvenusio dabartinės Lietuvos ir visos rytų, centrinės bei beveik visos vakarų Europos teritorijoje, būties ir buities sąlygas.
Apie kokį būstą gali svajoti, kai vieninteliai patikimi įrankiai yra dvi rankos, o visi kiti – pagalbiniai – mažai efektyvūs? Vienintelis realus tuometinio žmogaus jėgoms priimtinas sprendimas – tai būstas iš smulkiųjų medžio dalių: nestorų (iki 10–15 cm skersmens) kamienų, stiebų, rykščių, rykštelių, šakų ir kitokios smulkmės, savaime nubyrančios nuo medžio šiltojo sezono pabaigoje, arba kiek stambesnės medžiagos, primityviais, nemetaliniais ir neaštriais įrankiais atskiriamos nuo medžio kelmo ar kamieno. Stambūs medžių kamienai dar ilgus tūkstantmečius būsto statybai naudojami nebuvo…
Statyba iš išvardytų organinių medžiagų buvo gana paprasta. Reikėjo tik apdeginti storesnių stiebų galus ir juos pusės žingsnio atstumu vienas nuo kito vertikaliai įkasti į žemę. Tuomet belikdavo apipinti juos plonesniais stiebais arba šakelėmis, užpildant visus tarpus. Stogo konstrukcija buvo daroma iš panašaus storio kamienų, kaip ir sienojai, o dengiama dažniausiai nendrių šiaudais. Po tokių darbų karkasas būdavo baigtas, tačiau jis labiau panėšėjo ne į šiltam žiemojimui ar gyvenimui skirtą būstą, bet į kiaurai prapučiamą apverstą rėtį arba pintinį krepšį.
Ričardas Skorupskas, statybos iš molio entuziastas, fizinių mokslų daktaras (VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra)
Visą straipsnį rasite spalio „Mano sodyba“ numeryje.
