Specialusis projektas. Statau iš molio. Tinko ruošimo receptai
Tradiciškai išorės sienų apdailinio tinko mišiniai būna kelių rūšių: molingo grunto–žemių; molio–smėlio; molio–smėlio ir organinių priedų; molio ir organinių priedų (žolėdžių gyvūnų išmatų); molio–kalkių; smėlio–kalkių; įvairių šių derinių modifikacijų.
Pats paprasčiausias ir įprasčiausias molio tinkas ruošiamas iš tų pačių komponentų ir tuo pačiu santykiu, kaip ir pagrindines pastato sienas statant drėbimo būdu. Skirtumas tas, kad tinko paruošimui naudojamos sudėtinės dalys turi būti gerokai smulkesnės frakcijos: smėlis, molis ir smulkinta organinė – mišinio rišlumą užtikrinanti – medžiaga. Jei sienoms tinka stambianuotrupinė medžiaga (žvyras, akmeningas priemolis) netgi su vietomis pasitaikančiais rieduliais, tai tinkui, ypač viršutiniam jo sluoksniui, ruošti geriausiai tinka smėlis (1–4 mm) arba dar smulkesnis (0–1 mm) molis, kuris turi būti išmaišytas iki vienalytės masės ir išvalytas (be organikos liekanų, be stambesnių neištirpusio molio gabaliukų). Tokį tinką paruošti ir išvalyti nesunkiai galima ir statybos vietoje. Į didesnį indą santykiu 1:2 sumetamas molis ir supilamas vanduo, visas turinys per kelis kartus su ilgesnėmis (1–5 val.) pertraukomis išmaišomas iki vienalytės masės, kurioje organikos liekanos pakyla į paviršių, stambios frakcijos medžiaga (akmenukai) nusėda pirmiausiai ant talpos dugno, o reikalingiausia medžiaga – grynas molis – nusistovėjus vandeniui atsiduria pačiame viduryje. Belieka atsargiau nupilti vandenį ir nusigriebti švariausią gryno molio sluoksnį. Norint pagreitinti tinko ruošimo procesą, galima įsigyti džiovinto ir smulkinto molio miltelių, kuriuos beliks užpilti vandeniu (santykiu 1:1), gerai permaišyti ir kelioms valandoms palikti brinkti.
Ričardas SKORUPSKAS, statybos iš molio entuziastas, fizinių mokslų daktaras (VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra).
Visą straipsnį skaitykite vasario „Mano sodyba“ numeryje.