Spygliuočių žiema
Spygliuočiai atsparūs šalčiams, tačiau žiemą laukia kiti išbandymai. Be problemų, kurias sukelia prilipęs šlapias sniegas ir šakų apledėjimas orams atšilus, jie dažnai kenčia nuo sausros ir saulės nudegimų.
Kokių priemonių reikia imtis, kad augalai sulauktų pavasario sveiki ir gražūs? Seni, suaugę medžiai ir krūmai, sodyboje augantys ne pirmus metus, orų permainas ištveria lengviau. Jauni, žemaūgiai, karpomi spygliuočiai patenka į rizikos grupę, kuria turite pasirūpinti pirmiausia. Per trumpalaikius atšilimus, skaisčiau pašvietus saulei, spygliai intensyviai garina drėgmę. Sušalusiame grunte šaknys nepajėgia augalų aprūpinti vandeniu ir atstatyti drėgmės pusiausvyrą. Kad nežūtų, rudenį kelerių metų amžiaus spygliuočius reikia palaistyti. Prie šaknų pilkite 2–5 kibirus vandens. Kibirų skaičius priklauso nuo to, ar labai sausas buvo ruduo, augalas mažas ar didelis. Kitas žingsnis – užpavėsinimas. Tai reikia padaryti stipriau spustelėjus šaltukui. Spygliuotį apvyniokite maišiniu audeklu, kraftiniu popieriumi ar kita medžiaga – svarbu, kad nekepintų saulė ir nedžiovintų spyglių. Polietileno plėvelė netinka. Reikia, kad augalas kvėpuotų.
Jei po žiemos spygliai prarado būdingą spalvą ar pradėjo gelsti, saulėtu oru šakas purkškite vandeniu, užpavėsinkite. Laistykite nedidelėmis šilto vandens porcijomis, kad šaknys greičiau išsivaduotų iš įšalo. Vėlyvą pavasarį paaiškėjus, kad šakos negyvybingos, teks apgenėti iki sveikos medienos. Dangą nuo spygliuočių nuimkite apsiniaukusią dieną, kai žemė maždaug kastuvo gylyje jau bus atitirpusi.
Kita problema – sniego „kepurės“. Gausiau pasnigus visi gėrimės nugulusiu storu baltu sluoksniu, bet grožis gali labai pakenkti spygliuočiams, ypač jauniems ir koloniškiems. Kad šakos neišlinktų ir neišlūžtų, sniegą reikia nedelsiant nupurtyti. Glaustašakius spygliuočius (puskiparisius, kadagius, pocūges, cūgas) prieš snygių reikia apvynioti virve, kad išsilaikytų rūšiai ar veislei būdinga forma.