Stambiažiedis uogminys – retas, bet nereiklus
2017 m. 29 gegužės d.
Stambiažiedis uogminys (Uvularia grandiflora) paplitęs Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje, nuo Luizianos ir Džordžijos valstijų pietuose iki Kvebeko provincijos šiaurėje. Tai miškų augalas, panašių sąlygų reikalaujantis ir mūsų soduose.
Kuklus, bet labai simpatiškas – taip galima trumpai apibūdinti šį žolyną. Jis retas. Senesnėje literatūroje vadintas tiesiog uvuliarija, nuo 2008 metų turi lietuvišką vardą – stambiažiedis uogminys.
*Žolynas gerai auga nekarštoje vietoje, visiškame arba daliniame pavėsyje. Mėgsta lengvą arba vidutinio sunkumo, laidžią vandeniui, purią žemę. Kuo daugiau puvenų (ir kuo žemė trąšesnė), tuo didesni stiebai. Dirvožemio pH didelės reikšmės neturi. Niekada neturėtų užsistovėti vanduo, perdžiūti žemė.
*Žiemos šalčiams stambiažiedis uogminys visiškai atsparus, todėl dengti nereikia.
*Dygti uogminys pradeda balandžio mėnesį. Stiebeliai pamažu ilgėja, viršūnėlės nulinksta ir gegužės antroje pusėje arba birželio pradžioje pasipuošia kelių centimetrų ilgio geltonais varpeliais. Augalas (kero forma, stiebai su lapais) šiek tiek primena baltašaknę, tik smulkesnis – apie 30 cm aukščio ir panašaus pločio. Žiedelius apdulkina vabzdžiai, o rudenį sunokusias sėklytes išnešioja skruzdėlės.
*Uogminys pamažu plinta į šalis ir didėja. Kelerių metų ir didesnius kerelius galima padalinti. Tai daryti reikia atsargiai, anksti pavasarį arba rudenėjant. Į labai smulkias dalis augalo skaidyti negalima.
*Daugiau augaliukų galima užauginti iš sėklų. Jos sėjamos į dėžutes. Daigai laikomi šviesioje, nesaulėtoje ir nekarštoje vietoje. Į nuolatinę vietą sodinami vienerių metų amžiaus augaliukai.
*Uogminys auginamas lengvai. Jį galima sodinti po medžiais, prie krūmų, miškingose sodybų vietose ir nesaulėtuose alpinariumuose.
