Susirgo rožės, ką daryti?
„Praėjusiais metais pasodintos mano rožės susirgo miltlige. Naudojau chemikalus „Previkur“ (laisčiau šaknis) ir „Efektor“ (purškiau). Ar yra vilties išgelbėti rožes? Pirmieji simptomai pasirodė pernai rudenį. Prieš dengdama jas nupurškiau, tačiau šiemet vaizdas buvo liūdnas, nors irgi tai dariau. Jeigu rožyną reikia naikinti, kaip ir kuo apdirbti žemę, kad galėčiau vėl sodinti šias gėles?“
Rožes dar galima gelbėti. Dabar jas išgenėkite, surinkite visus nukritusius lapus ir šakeles. Galima net ploną žemės sluoksnelį nukasti ir užberti naują (komposto), kad žūtų kuo daugiau ligų sukėlėjų. Pavasarį, lapams skleidžiantis, ir kelis kartus per vegetaciją nupurkškite fungicidu „Topas 100 EC“. Svarbu, kad rožės augtų saulėtoje vietoje, nebūtų per tankios. Pasidomėkite, ar Jūsų pasirinktų veislių rožių nėra stipriai pažeidžiamos miltligės.
„Pastebėjau, kad kai kurie rododendrai sukrovė žiedus ir ketina pražysti. Ar tai normalu? Ar pavasarį jie galės vėl žydėti? O gal geriau dabar nuskinti žiedinius pumpurus?“
Po šiltos vasaros, rudenį, pakartotinai gali pražysti ne tik rododendrai, bet ir obelys, svarainiai, kiti medžiai ir krūmai. Tai nėra ypatingas reiškinys. Vienas kitas žiedas pavasariniam žydėjimui įtakos neturi. Jei rododendras ruošiasi išskleisti daug žiedų, pavasarį žydės mažiau, nes nebespės suformuoti naujų žiedinių pumpurų. Išskinti jų neverta.
„Kas atsitiko augalams, kodėl mano gražuolių rožių lapai gelsta, marguoja ir nukrenta? Kai kurie krūmai visiškai be lapų, bet vis vien bando žydėti.“
Tiksliai ligą galima nustatyti tik laboratorijoje. Spėjame, kad Jūsų rožės serga raudonjuode dėmėtlige, kuri greitai plinta vėsiu ir lietingu oru. Nuo vasaros vidurio ant lapų atsiranda didokų juodų dėmių, lapai gelsta ir anksti nukrenta. Surinkite ir sunaikinkite visus sergančius lapus. Geriau neleiskite rožėms žydėti, kad labai nenusilptų krūmai. Prieš žiemą juos išgenėkite (mat dalis ūglių nespėja sumedėti ir apšąla). Kitais metais, vasaros pradžioje, rožes nupurkškite fungicidais. Labiau ligų pažeidžiami tankiai ir šešėlyje augantys krūmai.
„Neseniai pradėjau auginti lelijas: „Šiemet pastebėjau, kad vietoj vieno karališkosios lelijos svogūno yra du, ir jie paviršiuje. Gal juos reikia persodinti arba tą vietą užpilti žemėmis?“
Lelijų svogūnai turėtų būti apie 10 cm gylyje, 15–30 cm atstumu vienas nuo kito. Rugsėjo mėnesį galima persodinti. Stiebai (jau gali būti nudžiūvę) nupjaunami prie pat dirvos paviršiaus.
„Ar sudygs ir žydės mano tulpės, jei prieš sodindama rudenį į žemę išskaidysiu jų svogūnus, nes labai vienas ant kito suaugę?“
Tulpių svogūnus kasmet ar bent kas kelerius metus (nelygu veislė) reikia iškasti, išskirstyti po vieną. Pražysta tik tie augalai, kurie išauga iš stambių, ne pirmųjų metų svogūnų. Tankiai, lizdais augantys svogūnėliai smulkėja, mažėja žiedų skaičius ir prastėja jų kokybė. Vidutiniškai tarp tulpių paliekami 15 cm atstumai.
„Auginu rododendrus, bet nežinau, ar reikia žiemai juos persodinti? Vasarą augo dideliame vazone, lauke.“
Per žiemą lauke paliktas rododendras gali nušalti. Dabar jį reikėtų pasodinti (neardant šaknų gniužulo) arba su vazonu įkasti į žemę. Antruoju atveju pavasarį rododendrą galėsite iškelti ir auginti kaip vazoninį augalą. Tik žiemą būtina stebėti, ar žemė vazone neišdžiūva.
„Ar dabar galima persodinti rožę?“
Rožės persodinamos anksti pavasarį (prieš sprogimą) arba blogiausiu atveju – rudenį, kai ūgliai jau būna sumedėję. Rudenį nukerpami visi žiedai ir pumpurai, krūmai kruopščiai uždengiami žiemai. Kuo didesnė rožė, tuo sunkiau ją persodinti.
„Noriu persodinti seną bijūną. Kaip iškasti didelį krūmą, kad jo nesulaužyčiau? Ar geriau visą nešti į naują vietą, ar padalinti? Labai norėčiau turėti daug bijūnų, bet nemoku padauginti.“
Geriausias laikas bijūnams persodinti – rugpjūčio pabaiga ir rugsėjo pradžia. Dideli seni kerai iškasami atsargiai: žemė pašalinama maždaug 20 cm atstumu nuo stiebų, ir tik matant šaknyną kasama giliau. Keras iškeliamas iš duobės ir padedamas ant polietileno plėvelės. Žemė nuplaunama vandens srove – tada aiškiai matyti, kaip šakojasi šaknys ir kaip patogiau augalą išskirstyti. Kiekviena kero dalis būtinai turi turėti bent 3–5 pumpurus ir panašų skaičių šaknų. Duobės kasamos tokio pločio, kad jose laisvai tilptų šaknys. Ant pumpurų užpilamas tik 3–5 cm storio žemės sluoksnelis. Persodinti seni nepadalyti kerai pirmaisiais metais auga neblogai ir žydi, bet vėliau pradeda skursti, nes silpnai vystosi naujos šaknys.
