Svarainiai ir jų artimi giminaičiai
Painiava dėl lotyniškų svarainių pavadinimų, tiek priskiriant juos vis kitoms gentims, tiek ir aprašant atskiras rūšis, vyravo ilgai. Taip pat ir dėl lietuviškų. Paskaitę senesnę literatūrą kartais net negalime suprasti, apie kokį augalą parašyta. Dabar nomenklatūra, bent jau lotyniška, sutvarkyta. Taigi…
Vertinkime dekoratyvumą
Japoninius svarainius pažįstame gerai. Tik įpratome juos laikyti vaiskrūmiais, nekreipdami dėmesio į dekoratyvumą. Europoje ir kitur pasaulyje žiūrima kitaip. Žinoma, yra nemažai sodinių, vaisinių veislių. Bet yra ir daugybė dekoratyvinių.
Japoninį svarainį pirmasis 1784 metais aprašė Karlas Peteris Tunbergas ir priskyrė kriaušės genčiai. Vėliau jis buvo perkeltas į cidonijos gentį, kol Džonas Lindlis (John Lindley) pasiūlė pavadinimą Chaenomeles. Dabar gentyje oficialiai yra keturios rūšys, paplitusios Japonijoje, Korėjos pusiasalyje, Kinijoje, Butane ir Mianmare. Ketvirta, Kinijos botanikų 1963 metais aprašyta, rūšis – tibetinis svarainis (Ch. tibetica). Ji daugelio botanikų pripažįstama tik nuo 2000 metų ir auga vos poroje pietvakarinių Kinijos provincijų. Į Europą (Angliją) svarainius, tik kitaip pavadintus, 1796 metais pirmasis atvežė Jozefas Benksas (Joseph Banks). Kaip vėliau paaiškėjo, ten būta dviejų rūšių japoninio ir gražiojo svarainių. Šiuo metu Europoje auginami 4 rūšių ir gal 100 dekoratyvinių veislių ar hibridų augalai. Lietuvoje auga ar bent augo 3 rūšių, o kiek ir kokių veislių – nežinia, niekas, berods, ir nebandė skaičiuoti. Na, tikrai nedaug, nes mūsų dekoratyviniuose želdynuose jie nepopuliarūs.
Ir į burną, ir į spintą
Lietuvoje geriausiai žinomas japoninis svarainis (Ch. japonica). Nuo kitų jis skiriasi karpelėmis ant antramečių šakelių. Tai 0,5–1 m aukščio krūmas (tėvynėje – iki 2 m), savaime paplitęs Japonijoje, 5–9 klimato zonose. Auga kalnų šlaituose, paupiais, miškų aikštelėse ir kitose atvirose vietose. Šviesamėgis. Dirvai ir drėgmei nereiklus, bet derlingoje normalaus drėgnumo jaučiasi geriausiai. Žydi balandžio–gegužės mėnesiais, skleidžiantis lapams. Žiedai dvilyčiai, raudoni, kartais šviesiai raudoni, 2–3 cm skersmens, susitelkę į grupes po 2–6, lankomi bičių. Vaisiai – obuoliai, kol noksta – žalios spalvos, sunokę geltoni. Sunoksta rugsėjo, kartais spalio mėnesį. Jie daugiau ar mažiau rutuliški, 3–5 cm skersmens (selekcionuotų veislių didesni), kvepia. Labai rūgštūs, todėl vartojami tik perdirbti. Šeimininkės dažnai sunokusių vaisių deda į spintas tarp skalbinių, ypač apatinių – labai pagerina jų kvapą. Vertinami farmacijos pramonėje ir liaudies medicinoje, ypač kinų ir japonų. Visų svarainių vaisių preparatai vartojami medicinoje nuo reumato, traukulių, sumušimų…
Krūmų šaknys gilios, todėl senesnius sunku persodinti. Šaltomis žiemomis apšąla ar visai nušąla virš sniego dangos esančios šakos. Europoje auginama keliolika veislių, tarp kurių yra baltai žydinčios ‘Clarke’s White’, ‘Issai White’, oranžinius žiedus turinti ‘Orange Beauty’, bet viena populiariausių – ‘Red Joy’. Tai iki 1,5 m aukščio tankus krūmas su beveik rutuliška laja. Lapai smulkūs, tamsiai žali, banguoti ar kiek susisukę. Žiedai raudoni, pilnaviduriai, panašūs į rožių. Žydi balandį ar gegužę. Vaisių neužmezga.
Dendrologas Rimvydas Kareiva
„Proven Winners“, „Plantipp“ nuotr.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2022 m. gegužės mėnesio numeryje.
