Svarbiausia – su namu nesipykti

Saulius Sakalas puoselėja dailidės amatą. Nuo tada, kai pradėjo domėtis senąja kaimo architektūra, mūsų pašnekovas ilgai tobulinosi, pirmiausiai dirbdamas su senaisiais meistrais. Būtent iš jų daugiausiai ir išmoko. Susitikome su meistru, sostinės Užupyje, ypatingoje vietoje – restauruojamame mediniame name, adresu Polocko g. 52.

Iš Dzūkijos kilęs meistras sako medį mylėjęs nuo vaikystės, tačiau mokslų laikas nuo darbų su medžiu buvo šiek tiek atitraukęs. „Vaikystėje gyvenau bute, bet turėjau galimybę lankyti medžio drožybos būrelį, kuriam tuo metu vadovavo lig šiol labai garsus ir gerbiamas medžio drožėjas, tautodailininkas Algirdas Juškevičius. Puikus mokytojas, pedagogas, gebėjęs perteikti savo žinias. Viso būrelio nariams Algirdas buvo ir tarsi auklėtojas, ir net gal kaip dvasinis tėvas. Jis mokėjo labai delikačiai sudominti jaunuolius kultūra, menu“, – prisiminimais dalijasi meistras.

Svarbiausia – tausojantis požiūris

Baigęs technikos – elektronikos mokslus, Saulius Sakalas patraukė tiesiai į medžio perdirbimo įmonę ir pradėjo dirbti tiesiog medžio krovėju. „Man labai norėjosi kuo daugiau sužinoti apie medžio apdirbimą. Pradžioje dirbau kroviku, bet vis ieškojau galimybių imtis staliaus darbams artimesnių užduočių: dirbti duris, langus. Prie senųjų meistrų darbo, jų žinių pirmą kartą prisiliečiau, kai teko naujai statyti senovinį klojimo teatrą. Tuomet jau priartėjau prie tikros dailidystės. Pradžioje dirbau pagalbiniu darbuotoju, tik po kokio mėnesio meistrai man leido atpjauti sienojų, tiksliau, padaryti kampą, kuriame nebūtų skylių. Iki to laiko visada patys pjaudavo. Kai gavau šį leidimą, supratau, kad jau esu įvertintas, ir tai turėtų kažką reikšti. Vėliau aplinkybės susiklostė taip, kad gavau vieno žmogaus kvietimą pabandyti restauruoti senos sodybos namą. Jo prašymas buvo konkretus: ką įmanoma – tą išsaugoti, ko neįmanoma – tą atkartoti. Man labai patiko toks tausojantis požiūris. Restauravimas įtraukė. Man tai buvo inspiracija, įkvėpimas“, – sako dailidė.

Kultūros paveldo departamente įgijęs visas reikiamas atestacijas, susijusias su medinėmis namo konstrukcijomis ir stalių gaminiais, meistras dirba toliau. Šiandien jam tenka restauruoti gyvenamuosius namus ir kitos paskirties pastatus. Kai kuriems pastatams reikalingas epizodiškas restauravimas, pavyzdžiui, reikia namą uždengti skiedrų stogu, kitus reikia nuodugniai rekonstruoti, pritaikant erdves gyvenimui. Namus meistras daugiausiai restauruoja, o ne stato naujai. Tai daro jau dvidešimt metų. Pašnekovas sako, kad kai tenka restauruoti detales, puošybos elementus, jeigu jų trūksta, jis tiesiog išeina pasivaikščioti po kaimą, kuriame stovi namas: greitai tampa aišku, kokius motyvus reikia atkurti. Ko reikia, jis tiesiog pajaučia.

Lobiai ir radiniai statybose

„Kartą vakarodami su draugais ėmėme diskutuoti, kas yra dailidė, kaip šį žmogų apibūdinti? Nusprendėme, kad Dailidė – tai beveik Dievas. Iš tikrųjų dailidė yra tas, kas sukuria, kas pastato pastatą. Dailidės misija visada labai atsakinga. Statydamas namą, dailidė visada atlieka tam tikrus ritualus, pavyzdžiui, rytiniame namo kampe, kerčioje, pirmame vainike, rąste, buvo išskobiama duobutė ar kryžius, į jį buvo dedamas palaiminimas, moneta“, – sako meistras. Pasak pašnekovo, kartais, ardant pastatus, būtent ten galima rasti kažką paliktą.

Dailidės darbas – suręsti sienas ir pastatyti gegnes stogo konstrukcijai. Tuomet jau keliamas vainikas. Pašnekovas sako, kad vainiko iškėlimo prasmė dabar yra išnykusi arba klaidingai suprantama. Daugeliui vainiko iškėlimas asocijuojasi su baliumi, išgertuvėmis, tačiau iš tikrųjų tai – rimtas momentas, rimta ceremonija, apeigos. Tai palaiminimo prašymas pastatui, pastato perdavimas šeimininkui, o iš šeimininko būdavo tikimasi padėkos už darbą, perimant namą. Svarbiausias buvo žmogaus ryšys su žmogumi. „Kažkada net esu vienam šeimininkui sakęs: aš nekalbėsiu su tavo pinigais; su tavimi kalbėsiu“, – sako Saulius Sakalas.

Kalbai pasisukus apie lobių radybas, Saulius ima linksmai juoktis: jam tokių rasti nepavykę. Tačiau yra nusišypsojusi laimė rasti tiesiog išskirtinį radinį: „Ardant svirną Kupiškio rajone, kurį buvo planuota restauruoti dalimis, teko gerokai išardyti ir išrinkti visas jo detales, rąstus, o vieną supuvusią sieną naujai pastatyti, įkomponuoti. Kai ardėme rąstus, radome pelių išgraužtų, genių iškaltų vietų, išpuvusių skylių tarp rąstų, o jose – skirtingas aprūdijusias šautuvo dalis, nuo mažiausių iki didžiausių detalių. Iš jų surinkome ginklą, kurį atidavėme šeimininkui“, – radybas prisimena dailidė.

„Beviltiškų“ projektų meistras

Restauruojant pastatą, tenka nudirbti labai daug tarpusavyje susijusių darbų: „Pasitaiko, kad ir tinkuoju, kur reikia, ir krosnį išmūriju, ir elektrą išvedžioju. Esu ir duonkepes statęs, ir šulinius kasęs. Neturiu kitą kartą laiko laukti kito specialisto, jei reikalingas vanduo, imu ir kasu pats. Man patinka mokytis. Pasidomi, išsiaiškini ir padarai“, – juokdamasis sako Saulius ir priduria, kad dėl to yra sunkiau, užsitęsia tiesioginiai darbai. Bet laukti jis nelinkęs, o ir kitos srities specialistai per daug kartų jį nuvylę. „Dar tada, kai buvau jaunas, nors dabar tokiu savęs nebelaikau, ėmiausi restauruoti kelis objektus, apie kuriuos tik vėliau sužinojau tiesą – esą jie buvo laikyti beviltiškais. Jų šeimininkei buvo siūloma griauti ir statyti naujai, o ji pasikvietė mane su komanda, ir mes padarėme tą beprotišką restauravimo darbą. Užtrukome ilgai, bet kiekvienas toks procesas duoda labai daug patirties. Nuo tada ir pagarsėjau kaip „beviltiškų“ projektų neatsisakantis „beprotis“, – šypsosi Saulius. Pašnekovas, prisimindamas tą pirmą „beviltišką“ projektą, sako, kad pakliuvę pastatai jau buvo stipriai nugyventi, rąstai papuvę, kai kurie sulūžę, detalės išvogtos, stogai išlinkę. Devynis mėnesius meistrai užtruko, kol padarė naujus pamatus, pakeitė supuvusius rąstus, pakėlė patį pastatą, išsaugodami konstrukcijas pakeitė stogo dangą. Saulius teigia, kad jam tiesiog berniukiškai įdomu konstruoti, spręsti iškilusias problemas. „Iššūkiai visada užveda, atsakymai paprastai ateina ryte, kai galva šviežia. Turiu smagų smegenų sportą. Manęs negąsdina nežinomybė, visada susiduriu su kažkuo nauju. Yra namo rekonstrukcijoje tokių darbų, kuriuos gali padaryti daug kas, bet yra ir tokių, kuriems reikia specifinių žinių, gal net drąsos. Iš nežinojimo galima daugiau žalos namui padaryti, nei naudos“, – įsitikinęs dailidė.

Kai name sutrinka mikrobalansas

Meistras pastebi, kad statybose naudojama sakinga ir brandi mediena laikosi ilgai ir gerai. Šerdis arba branduolinė rąsto dalis – pati tvirčiausia. O balana, kuri ją supa, yra minkšta; gavusi drėgmės dar suminkštėja, tad ją dažniausiai ir užpuola įvairūs puviniai, būtent joje pirmiausiai apsigyvena vabzdžiai. Dažnai būna, kad balana nupuvusi, nuvalgyta, subyrėjusi, o šerdis likusi sveika.

Pašnekovas sako, kad su medienos kenkėjais kovoti sunku. Jis kenkėjus skirsto į dvi dalis – vabzdžius ir grybus, kurie vieni su kitais draugauja ir vieni paskui kitus eina (dar du svarbūs „kenkėjai“, šypsodamasis priduria Saulius, – apsileidimas ir tinginystė…). Drėgmės, šilumos ir vėdinimo balanso nepaisymas dažniausiai ir lemia medieną ardančių organizmų paplitimą. „Kai šis balansas sutrinka, kai vieno faktoriaus daugiau nei kito, prasideda kenkėjų invazija. Jei drėgmės per daug, suminkštėja mediena, susiformuoja palanki terpė, suveši grybai. Kiekviename mediniame name jų yra, bet dėl to nerimauti nereikia: blogai, kai jų atsiranda per daug. Paskui grybus eina vabzdžiai. Jų irgi yra visokių: vieni medieną graužia, kiti į tarpus sudeda kiaušinėlius, iš kurių ritasi lervos, o šios taip pat skuba graužti. Iš tikrųjų mediena nebijo drėgmės, ji išdžiūsta. Bet ji neturi būti nuolatos šlapia – privalo vėdintis. Kai sutrinka tas mikrobalansas, prasideda bėdos “, – sako dailidė.

Labai svarbu, kad mediena būsimam namui arba rąstai, kuriuos reikia tik pakeisti, būtų tam tinkami: „Šiuo atžvilgiu man sekasi: turiu draugų ratą, kurie žino, kad kokybiška mediena man įdomi ir beveik visada reikalinga. Įdomu tai, kad jos visada atsiranda, kai tik prireikia, ir dar tokių matmenų, kokių ieškau“, – linksmai pasakoja pašnekovas. Pasak Sauliaus, bėdos naujoje statyboje jau yra užprogramuotos, nes šiais laikais statyboms dažniausiai naudojama šlapia mediena, kuriai jokie impregnantai nepadės. „Dievas atleidžia visada, žmogus kartais, o gamta – niekada. Jei ignoruojami gamtos dėsniai, reikia laukti atsako. O anksčiau mediena ir tinkamu laiku kertama buvo, ir išlaikoma tinkamą laiką. Nesakau, kažkada ir iš šlapios medienos buvo statomi namai, bet žmonės niekada į tokius namus nesikraustydavo greitai: leisdavo rąstams išdžiūti, susistovėti. Statant namą iš šlapios medienos, svarbūs tam tikri jungties mazgai, kurie gali judėti, bet jie visada susieina medienai išdžiūvus. Anksčiau taip ir buvo: pasistačiau – turiu palaukti“, – teigia meistras.

Dailidė atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniai namai yra daug sandaresni. Anksčiau namus vėdino natūrali ventiliacija, per langus, duris plūstantis oras. Dabar statant medinį namą privalu įrengti priverstinę ventiliaciją. „Žmogus pats iš savęs atiduoda daug drėgmės, daug drėgmės atsiranda dėl maisto gaminimo. Anksčiau ko nebūdavo mediniuose pastatuose? Vonios ir tualeto. Šios dvi patalpos – gausios drėgmės kaupėjos ir skleidėjos. Dėl to ventiliacijos klausimą būtina išspręsti laiku“, – sako pašnekovas. Saulius užsimena, kad senuosiuose mediniuose dvaruose židiniai pirmiausiai atlikdavo vėdinimo funkciją.

Statybos perauga į draugystę

Nors kartais Sauliui Sakalui tenka dirbti ir su institucijų užsakymais, kurie paprastai yra terminuoti, vyras sako, kad jam visada daug įdomiau darbuotis su konkrečiu žmogumi, neskubant. Tiesa, pastebi pašnekovas, dirbti terminuotai ir kokybiškai – labai sudėtinga. Dailidės amatas yra jo duona, jis iš to gyvena, todėl dirbti nekokybiškai tiesiog negali. To paties moko ir savo mokinius, kurių jau ne vienas į pasaulį yra išleistas. „Džiaugiuosi, kai jauni meistrai, nežinoję šio amato, juo „užsikrečia“ ir pamilsta. Nemažai žmonių pas mane yra pradėję „nuo nulio“, tačiau mokėsi, augo, užaugo. Žinau, kaip jie dirba, pats galiu juos rekomenduoti“, – džiaugiasi dailidė.

Pašnekovas užsimena, kad skubėjimas rąstinio namo statybose gali labai pakenkti. O prie kiekvieno namo rekonstrukcijos prieiti reikia individualiai. Pasitaikantys tragiškos būklės pastatai gali nustebinti. „Kai kartą visą vakarą kalbėjau su vienu užsakovu, pasiryžusiu restauruoti tvartą, išsiskirdamas jam pasakiau: „Norint restauruoti šį tvartą, reikia labai jį mylėti“. Tvartas buvo prastos būklės, ir aš tikėjausi, kad jis supras, jog restauruoti neverta. Bet šeimininkas nenusileido. Teko bandyti restauruoti, tačiau galiausiai nusprendėme bendrai, autentišku būdu atstatyti. Restauruodamas laikausi tokio principo: kuo mažiau invazijos, kuo mažiau įsikišimo. Jei kažkas nekritiška, geriau palieku. Man nesvarbu tie kvadratiniai metrai, už kuriuos yra mokama. Žinoma, ir baltos varnos lesa, be atlygio dirbti neišeina, bet vis tiek į darbą žiūriu ne per piniginę prizmę“, – pasakoja Saulius. Pašnekovas sako, kad labai dažnai su užsakovais tampa tiesiog draugais, dėl to paprasto žmogiško kontakto. Draugystė tęsiasi, nes namas toliau „gyvena“: jame kažkas vyksta, ir meistrui tenka ne kartą grįžti atgal, pasidarbuoti papildomai. „Yra tokių žmonių, kuriems namus statau jau gal daugiau nei dešimt metų, vis sugrįždamas, vis sumeistraudamas kažką naujo“, – sako Saulius.

Natūralios sandarinimo medžiagos

Kyla klausimas, ar restauruojant senus pastatus naudojamos šiuolaikinės medžiagos? Saulius Sakalas jų beveik nenaudoja. Namo rekonstrukcijoje meistras visada pasitelkia senųjų meistrų technologijas, o štai įrankius renkasi įvairius: „Jei esi įgudęs, tai ir su geru kirviu ar pjūklu gali dirbti pakankamai greitai; ne visada šiuolaikiniai įrankiai sutaupo laiko. Restauruojant pastatą, galima naudoti ir šiuolaikinius įrankius, bet svarbu, kad neliktų jų pėdsakų, nebūtų matomos darbo technologinės žymės. Darbas turi būti išbaigtas, moderni invazija turi likti nematoma“, – įsitikinęs meistras.

Senovinės sandarinimo medžiagos – linai, kiminai – vis dar yra naudojamos. Apskritai kiminai yra geriausia sandarinimo, izoliavimo ir impregnavimo (veikia antiseptiškai) medžiaga. Geresnio nieko nesugalvota. Tačiau kiminus dabar naudoti draudžiama. Meistras įsitikinęs, kad žmogus, statydamas sau namą, nepramoniniu būdu, turi turėti galimybę naudoti kiminus, jam turi būti suteikta teisė parsinešti kiminų, jei jie auga kažkur netoli jo sodybos. „Tai subtilu, bet tokia galimybė galėtų atsirasti. Kol kas kiminų naudojimas yra paveldo dalis, kuri yra draudžiama. Antroje vietoje – kiti natūralūs pluoštai: linai, vilna. Tiesa, linai turi vieną problemą: jei jie atsiduria išorinėje fasado dalyje, jei jie kyšo, yra nenupjauti, nenukirsti – tuomet absorbuoja drėgmę ir ją laiko. Šis niuansas svarbus, kadangi prikaupę vandens gali pradėti pūdyti rąstus. Trečioje vietoje – sintetiniai pluoštai, bet aš jiems nepritariu“, – pastebėjimais dalijasi dailidė.

Kad nereikėtų su namu pyktis

Anksčiau rąstai namo statyboms buvo impregnuojami derva. Saulius ją tebenaudoja, tik dažniau renkasi pušų dervą, o ne beržų. Tai – geriausias impregnantas ir antiseptikas, saugantis pirmuosius rąstų vainikus. Derva pradžioje specialiai paruošiama. „Mes dervą verdame, panašiai, kaip velniai smalą. Smirda labai, bet man tas kvapas patinka. Tai visiškai natūralus produktas“, – juokdamasis sako pašnekovas. Pasak vyro, pakaitinta ji geriau limpa, įsigeria, lengviau tepama.

Iš vis dar išlikusių senųjų technologijų minėtina hidroizoliacijai naudojama beržo tošis. „Tošis dedama tarp rąsto ir akmenų pamato. Tai – pats geriausias senasis būdas apsaugoti rąstus nuo drėgmės. Toks namas gali stovėti šimtus metų. Dabar paprastai pamatai jau būna betonuoti, o cemento skiediniai – hidroskopiški, jie kaip kempinės sugeria drėgmę, o vėliau ją atiduoda ir rąstą pūdo, tad hidroizoliacija tarp pamato ir rąsto būtina. Kai namus statydavo ant akmenų, naudodami kalkinį skiedinį, akmenys nekaupdavo drėgmės. Mums belieka patiems spręsti, kaip daryti; įvertinti, ar anksčiau buvo geriau, ar blogiau. Dabar viskas daug sudėtingiau – mes patys apsikrauname tais priedais, namą statydami. Gal galima į viską paprasčiau žiūrėti, kaip kad mūsų senoliai žiūrėjo. Žinoma, jie ir pasirinkimą menką turėjo“, – pasakoja Saulius Sakalas. Dailidė priduria, kad medinis namas reikalauja dėmesio: jei jam neatiduodi savo laiko, jis tą laiką atima vėliau. O jei priešiniesi, dar labiau su namu „susipyksti“.

Namas Polocko gatvėje

Vienas iš projektų, prie kurių dirbo Saulius Sakalas, yra išskirtinis medinis namas, esantis Polocko g. 52. Šis pastatas, kaip užmiesčio rezidencija, pradėtas statyti 1876 m. pagal inžinieriaus architekto Ivano Levickio projektą. Statė karininko našlė. Po 1887 m. rekonstrukcijos, medinis namas buvo papuoštas tašytų rąstų mezoninu, atsirado ir veranda su virš jos įrengtu dengtu balkonu ir meniniais raižiniais. Dabar tai – ypatingos architektūrinės vertės medinis pastatas, kokių Vilniuje mažai išlikę. 1918–1940 m. čia butus nuomojo menininkai Konstantinas Markovskis, Jadvyga Minska, rašytoja Sofija Bykova, lankėsi tapytojas Ferdinandas Ruščicas ir fotografas Janas Bulhakas. 2006 m. namas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 17395).

„Man šiame pastate atiteko durų, langų restauravimas, langinių, apylangių atkūrimas, karnizai, raižiniai, labai gausios puošybos restauravimas. Kur nulaužta – taisau, kur galima atnaujinti – nuvalau senus dažus ir perdažau. Džiaugiuosi, kad tada, kai baigsis visi restauravimo darbai, šis pastatas bus atvertas visuomenei, jame veiks muziejus“, – sako Saulius Sakalas. Pasak meistro, kai jis pradėjo ardyti šio namo balkoną, labai nustebo. Pastatui daugiau kaip šimtas metų, o pusantro centimetro storio lentelės – puikiai išsilaikiusios, tik susirietusios. Būtų dar „gyvenusios“, jei namas būtų gyvenamas, ir šeimininkas jas būtų laiku perdažęs. Dažai nuėjo, medieną paveikė drėgmė, ir ji susirietė. Prižiūrimas namas, medinės jo detalės nieko nebijo, gali daug metų stovėti ir negesti. „Šis namas – labai vertingas, nes daug kas padaryta senųjų meistrų rankomis“, – faktą konstatuoja meistras.

Tekstas ir nuotraukos – Česlavos Deinarovič.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. gruodžio mėnesio numeryje.

Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.