Svogūnų ligos. I dalis
Netikroji miltligė (sukėlėjas grybas Peronospora destructor) – viena žalingiausių svogūnų ligų. Ja taip pat serga česnakai, porai. Intensyviausiai liga plinta vidurvasaryje, kai orai drėgni, ūkanoti. Požymiai pirmiausia pasirodo labai piktžolėtuose laukuose. Netikroji miltligė pasireiškia beveik kasmet, kai birželį, liepą ar rugpjūčio pradžioje prasideda lietingi orai. Ant laiškų atsiranda pailgų, neryškių gelsvų dėmių. Jos plečiasi, susilieja apimdamos vis didesnę laiškų dalį. Drėgnu metu jos pasidengia puriu pilkšvai violetiniu apnašu, o vėliau, užpuolus dar ir kitiems grybams, – juosvai rudomis apnašomis. Sergantys laiškai pajuosta, džiūsta. Ropelės užauga mažos, blogai laikosi per žiemą.
Per vegetaciją netikrosios miltligės grybas dauginasi konidijomis, kurios pernešamos vėjo. Palankios plitimui sąlygos susidaro, kai temperatūra naktimis būna 10–12 oC, drėgmė ant lapų išsilaiko 6–12 valandas (rūkas, rasa, lietus).
Svogūnų kekerinį puvinį sukelia Botrytis genties grybai. Vieni gadina laiškus, kiti ropeles. Tai viena pagrindinių laikymo metu plintančių ropelių liga, sukelianti kaklelio puvinį. Svogūnai užsikrečia lauke per lapus, iš kurių grybiena patenka į ropeles. Sandėlyje kekerinis puvinys supūdo daug derliaus, kai patalpose per drėgna. Pūvantys svogūnai suminkštėja, dažniausiai prie kaklelio, skleidžia nemalonų kvapą. Pažeistos vietos apsitraukia pilku dulkančiu grybo apnašu, sudarytu iš sporų. Sporos plinta, užkrečia kitas ropeles. Vėliau susidaro skleročiai. Ligai atsparesni anksti subręstančių ir tamsesniu lukštu veislių svogūnai.
Infekcija išsilaiko dirvoje, sėkloje, ropelėse, liekanose po derliaus nuėmimo. Labiausiai ji išplinta, kai brendimo laikotarpiu ar palikus svogūnus džiūti lauke orai nepalankūs, drėgni, vėsoki.
Svogūnų alternariozė, stemfiliozė (juodasis pelėsis, juoduliai) (sukėlėjai Alternaria ir Stemphyllium genčių grybai) paprastai pasireiškia kaip antrinė infekcija ant netikrąja miltlige ar kekeriniu puviniu apsikrėtusių svogūnų lapų. Pažeistose vietose atsiranda rudai violetinių, vėliau pajuostančių dėmių, padengtų juodu aksominiu apnašu, sudarytu iš grybo konidijakočių ir konidijų. Laiškai greičiau džiūsta, neleisdami užaugti didesnėms ropelėms. Juodų apnašų gali atsirasti ir ant saugyklose laikomų svogūnų ropelių. Liga labiau pasireiškia vasaros antroje pusėje, esant šiltiems ir drėgniems orams. Vėjas, lietus išplatina infekciją. Dažniau liga gali paveikti laistomus svogūnus. Patogenas vystosi 6–32 ºC temperatūroje, optimali – 21–23 ºC.
Pelėjūninis puvinys, kurio sukėlėjai įvairūs Penicillium genties grybai, plinta saugyklose. Juo dažniau apsikrečia mechaniškai sužalotos, vabzdžių pažeistos, kekeriniu puviniu, netikrąja miltlige sergančios ar apšalusios svogūnų ropelės. Puvinys plinta sandėlyje praėjus 2–3 mėnesiams nuo derliaus nuėmimo, kai žema temperatūra ir didelė drėgmė. Ant ropelių atsiranda rusvų vandeningų dėmių, vėliau pasirodo žalsvai melsvos dulkingos karputės. Pūvantys svogūnai skleidžia nemalonų pelėsių kvapą. Pelėjūninio puvinio sporos gerai išsilaiko saugyklose ir lauke ant liekanų, todėl labai greitai plinta. Grybas gali vystytis 0–30 ºC temperatūroje (optimali 21–22 °C). Labiau pelėjūninis puvinys pasireiškia, kai per vegetaciją vyrauja sausi, šilti orai.
Pixabay nuotr.
