Svogūnų ligos. II dalis

Svogūnų antraknozei (grybas Colletotrichum circinans) jautrūs svogūnai baltais lukštais. Jų išorėje atsiranda 2–3 cm dydžio juodų dėmelių. Antraknozei pasireikšti palankūs šilti (apie 26 ºC), drėgni orai. Svogūnai spalvotais lukštais neužsikrečia ir yra atsparūs šiai ligai. Infekcija išsilaiko augalinėse liekanose.

Dėl galveninio puvinio (grybas Aspergillus niger) svogūnai pūva sausuoju puviniu, traukiasi, džiūsta ir virsta mumijomis. Lukštų paviršius pasidengia puriu juodu apnašu. Ilgainiui pažeista ropelė virsta juoda sporų mase. Nuostoliai dėl galveninio puvinio galimi, kai per vegetaciją, nuimant ir laikant derlių vyrauja aukšta temperatūra. Ropeles reikia saugoti nuo drėgmės pertekliaus. Gera ventiliacija būtina. A. niger palankiomis sąlygomis neribotai ilgą laiką dauginasi ir išsilaiko saugyklose. Grybo sporos gali vystytis tiek žemoje, tiek aukštoje temperatūroje, o optimali – 21–35 °C. Galveninio puvinio sukėlėjas yra dirvos grybas, peržiemoja augalinėse liekanose.

Fuzariozės sukėlėjai – įvairūs patogeniniai Fusarium genties grybai. Paprastai liga pasireiškia, kai svogūnai daug metų auginami toje pačioje vietoje ar sunkiose, užmirkstančiose dirvose. Pažeidimo požymiai panašūs į svogūninės musės. Laiškų viršūnėlės pradeda gelsti, šaknys suplonėja, supūva. Fuzarinio puvinio laikymo metu pasitaiko daugiau, jei per vegetaciją vyrauja drėgni orai. Ypač lengvai užsikrečia kenkėjų pažeisti arba mechaniškai sužaloti svogūnai. Laikant puvimas prasideda nuo dugnelio ir išorinių lukštų. Ropelės pasidaro minkštos, vandeningos, pasidengia baltos ar rausvos spalvos grybo apnašu. Vėliau svogūnai sukietėja ir virsta mumijomis arba dėl bakterijų praskysta. Užkratas žiemoja dirvoje, augalinėse liekanose ir ropelėse. Gali būti užkrėsta ir sėkla. Patogenai vystosi 13–30 ^oC temperatūroje (optimali yra 22–23 ^oC). Jie plinta per vandenį, dirvą, sėklą, pernešami vėjo ir vabzdžių.

Sklerotinis, baltasis puvinys (sukėlėjai grybai Sclerotinia sclerotiorum, S. cepivorum) drėgnais metais išplinta per vegetaciją, kai svogūninės daržovės auginamos be pertraukos toje pačioje vietoje, ir žiemą saugyklose. Pirmieji požymiai – nykstantys daigai. Ant pažeistų augalų prie dirvos paviršiaus gali susidaryti į vatą panaši balta grybiena. Vasaros pabaigoje užsikrėtusių svogūnų lukštai suminkštėja, praskysta. Ropelės paviršiuje ar viduje susidaro grybiena. Jos paviršiuje išsiskiria gelsvi skysčio lašeliai. Vėliau susiformuoja netaisyklingos formos šviesūs, gana stambūs kūneliai – skleročiai, kurie po kurio laiko pajuoduoja. Jie būna gyvybingi kelerius metus ir gali užkrėsti sveikus augalus.

Bakteriniai puviniai (sukėlėjai bakterijos Erwinia spp., Pseudomonas spp.), vos pastebimai prasidėję per vegetaciją, masiškai išplinta saugyklose. Pirmieji simptomai matomi tik išilginiame svogūno galvutės pjūvyje. Pažeisti audiniai pasidaro tarsi stikliniai, paskui greitai ima irti, ir visas svogūnas virsta gleivėta, pūvančia ir dvokiančia mase, todėl liga ir vadinama šlapiuoju bakteriniu puviniu. Ji plinta ant kitų svogūnų, ypač jei saugykloje drėgna. Dažnai bakteriniai puviniai pasireiškia karti su kitais puvinių sukėlėjais. Kai kada net sunku nusakyti, kuri priežastis pirminė. Bakterijos išsilaiko dirvoje ir lengvai užkrečia į ją pasodintus svogūnus. Svogūnų šlapiasis puvinys gali labai išplisti ir po kaitrios vasaros, nes intensyvūs saulės spinduliai neigiamai veikia svogūnų augimą. Ligos priežastis gali būti mechaniniai sužalojimai nuimant, transportuojant derlių. Bakterijas platina įvairūs vabzdžiai, ypač pavojinga svogūninė musė.

Pixabay nuotr.