Tarp dviejų ežerų: Vencavų vėjų bičiulis
2016 m. 16 gegužės d.
Šiaurės Rytų Lietuvoje, Aukštaičių aukštumos šiaurinėje dalyje, vėjo malūnų reta. Raižytas, kalvotas reljefas trukdąs vėjui tolygiai pūsti, todėl vėjų darbus turėdavę dirbti malūnininkai: šiame regione malūnų valdymas reikalaudavo daugiau dėmesio ir pastangų. Vis dėlto Vencavų vėjo malūno sparnai sukosi, vėją ganė niekieno netrukdomi: pastatydintas 250 m į šiaurės vakarus nuo sodybų, ant kalno, jis tik iš tolo teregėjo kaimo pastatus ir želdinius. Visai šalimais ėjo kelias Dusetai–Degučiai, o iš abiejų kalno pusių vilnijo dviejų ežerų vandenys.
 |
Malūno istorijos mažai težinoma. Vietinis gyventojas Namikas, padedamas meistro Antano Žeimio, 1937-aisiais ėmėsi malūno statybų. Statybos data išlikusi fotografijose užfiksuotoje malūno kiauraraštėje vėjarodėje. Praūžus karo negandoms, malūnas buvo nacionalizuotas. Kolūkio reikmėms malta iki 1956-ųjų.
Vėliau malūnas likęs be naudos – vien kaimo bernai ir mergelės jame bičiuliaudavosi, šokių vakarus rengdavo, žaidimus žaisdavo. Kaip matyti iš 1972 m. atliktų apmatavimų, malimo įrangos jau nebuvo išlikę.
Vėliau malūnas likęs be naudos – vien kaimo bernai ir mergelės jame bičiuliaudavosi, šokių vakarus rengdavo, žaidimus žaisdavo. Kaip matyti iš 1972 m. atliktų apmatavimų, malimo įrangos jau nebuvo išlikę.
XX a. 8-ajame dešimtmetyje tykiai ant kalno rymančio malūno pastatą perėmė Zarasų ryšių linijų techninis centras. 1980 m. vėjo brolis buvo dailiai restauruotas, pritaikant dalį patalpų poilsio, kitas – telefoninio ryšio poreikiams. Šalia malūno pastatytas automatinės telefono stoties pastatėlis. Taip malūnas tapo susiekimo, ryšių, atgaivos kampeliu, kuriame vėjai lankydavosi tik iš malonumo, tik norėdami pakalnėje atsipūsti, prie senojo savo bičiulio prisiglausti.
Zenonas Baubonis, Dovilė Ryla
Visą straipsnį apie malūną skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ gegužės numeryje.
