Tarytum mieste, tarytum kaime
„Kai keiti namą, ligos arba atsiranda, arba pradingsta, juk tiek valandų praleidžiame gyvenamosiose patalpose. Mums sename alytnamyje iš tiesų buvo ankšta. Labai trūko erdvės. Be to, kankinomės mažame kieme“, – sako Ramutė.
Pabėgimas į sveikas erdves
Štai jau devynerius metus Rimvydas ir Ramutė Udriai gyvena, kaip patys sako, lyg mieste, lyg kaime, lyg Dievo užantyje. Ignalinoje gimusi moteris, būdama vos dvejų, kartu su tėvais atsikraustė arčiau Utenos. Rimvydas – uteniškis, mokėsi paralelinėje klasėje, tad jie – kartu beveik nuo to paties mokyklos suolo. Kartais Ramutė meiliai savo vyrą pavadina didžiuoju talkininku, medelių sodintoju, duobių gėlėms kasėju. Juk tik būdami abudu, greta visada kartu, sugebėjo išpildyti abiejų svajonę.
Prieš tai toje pačioje Utenoje, tik Alytaus tipo name, gyvenusi šeima savo būstu nesidžiaugė. Kiemas buvo labai mažas, prastas buvęs ir namo bei sklypo planas; šalimais plytėjo tiesiog namas greta namo – visi būstai buvo sutalpinti vos 4–5 arų plotuose. Nebuvo vietos net padoriai apsisukti. Gelbėdavosi šeima vasaras leisdama daugiausiai sodyboje prie Tauragnų ežero, o iš alytnamio svajojo pabėgti: abiem sutuoktiniams norėjosi gamtos, erdvės, kurios čia labai trūko. „Įtariu, kad mūsų alytnamis buvo nekokybiškai pastatytas: sirgau astma, dusdavau. Vos išsikėlėme gyventi į šį būstą, baigėsi visos mano ligos. Asbestas, stiklo vata, dulkės sukeldavo kosulį; kosėdavau nuo rudens iki pavasario. Kas nuolat turi problemų su kvėpavimo takais, privalo atkreipti dėmesį į namų konstrukcijas, apyvokos daiktus. Kilimai, sienos, lovos, pagalvės, grindys… Dabar, išskyrus miegamąjį, namuose neturime jokių užuolaidų, nei vieno kilimo niekur nėra. Užuolaidų man ir nereikia, gatvė aklina, niekas per daug nevažiuoja, neturiu nuo ko slėptis, be to, netrykštu noru ir nuolatos jas skalbti. Vyrui irgi gerai – jam nekliūva, kad langai atviri“, – šypsodamasi pasakoja moteris.
Tekstas ir nuotraukos – ČESLAVOS DEINAROVIČ.
Visą straipsnį rasite žurnalo „Mano sodyba“ spalio numeryje.
