Ten, kur gieda gervės

Kazlų Rūdos savivaldybėje, Viliušių kaime, įsikūrusi sodyba, kurią aplinkiniai vis dar tarpusavyje vadina Feliksynu, mat kažkada joje gyveno senolis Feliksas su žmona. Nors po senųjų gyventojų sodyba dar keletą šeimininkų turėjo, iki kol prieš septynerius metus atiteko dabartiniams šeimininkams, kaimo senbuviams vis dar išsprūsta senasis sodybos vardas. Naujakurius senieji kaimo gyventojai priėmė stebėtinai greitai, o tuomet jau teliko klausyti, ką vietiniai senoliai pasakoja, moko ar net prognozuoja.

Greta ir Konradas Kupstai sako, kad sprendimas įsigyti sodybą nebuvo lengvas. „Puikiai suvokėme, kad nebus paprasta pakeisti miestietišką gyvenimo būdą, kad tikrai neturime tiek daug žinių ir įgūdžių, kiek jų gali prireikti gyvenant kaime, bet svajonė buvo didesnė už racionalų mąstymą. Kelis mėnesius apie pirkinį nieko nesakėme net tėvams, norėdami apsaugoti juos nuo nerimo, o gal tiesiog patys bijojome, kad būsime atkalbinėjami. Kurį laiką derinau darbus, vėliau iš jų išėjau, nes jau mačiau, kad ši sodyba bus mano tolimesnis darbas ir gyvenimas“, – sako Greta.

Vaikystės svajonė – gyventi Rumšiškėse

Kiek naujakuriams žinoma, kažkada čia buvo dvi atskiros sodybos, vėliau sujungtos. Iš pirmųjų gyventojų pastatų išlikusi tik viena troba ir sandėliukas. Kadangi plotas nemažas, iš viso – 5 hektarai, taip jau nutiko, kad per sodybą eina dviejų kaimų riba. „Sodyba įsigyta prieš 7 metus. Į jos plotą įeina ir 1 ha miško. Miškelį buvome susitvarkę, bet žiemą ir vėl privirto medžių. Palei sodybą teka „garsioji“ Novos upė. Labai gaila, bet ji jau kelerius metus iš eilės vasarą mums išdžiūsta. Senieji gyventojai pasakojo, kad kažkada Nova šią sodybą apsemdavo, užliedavo pievas, o jie eidavo čia lydekauti. Senosios pavėsinės vietoje pastatėme naują, iškėlėme ją ant polių, nes pavasarį būna, kad vanduo išeina iš krantų, ir ne tik pavėsinė, bet ir visa žaidimų aikštelė po vandeniu atsiduria“, – pasakoja Greta.

Apie čia sutiktus žmones Greta atsiliepia labai šiltai. Ji kaimo gyventojus vadina idealiais. „Mus labai lengvai ir greitai priėmė. Labai mielai dalijasi patarimais ar pavaišina savo auginamomis gėrybėmis. Išklausėme jau daug senolių pasakojimų, net partizanų bunkerius miške parodė. Kaimynai visko pamoko, jei tik mato, kad tau įdomu. Tik spėk klausyti! Kaimynas net pintines mokė susipinti. Žinokite, sunkoka. Vertinu savo padarytą, bulvių į ją nededu! O kur dar orų spėjimai – čia visas vietinis mokslas. Ypač įdomu stebėti vieną senolę, kuri išeina į pievą ir stovi, stebi, o vėliau būsimus orus nusako. Spėja, kokia bus vasara, kokia bus žiema, bet tik iki horizonto. Kas už jo, jau jos spėjimams negalioja… Taip tiksliai pasako, kad jokių kitų oro prognozuotojų man ir nereikia“, – juokiasi moteris.

Greta sako, kad jai visada patikdavo kaime. „Žinote, mergaitės paprastai nori būti princesėmis, o aš visuomet svajojau gyventi Rumšiškėse. Lig šiol prisimenu senelių pasakojimus apie turėtą sodybą: kaip jie obelis balindavo, kokie rytai būdavo, kaip akmenukais gėlyną apdėliodavo. Sovietiniais laikais senelių, kurie man daugiausiai apie tai pasakojo, sodyba buvo atimta ir sunaikinta, vėliau ten prasidėjo melioracija… Aš visada svajojau kažkokiu būdu atgaivinti tą sodybą, apie kurią senelis pasakojo. Bet nepavyko. Pradėjome aktyviai ieškoti senovinės sodybos, tik norėjome įsigyti jau tvarkingą, kadangi patys nelabai ką apie statybas teišmanėme. Laiko konsultacijoms neturėjome. Bet ir gerai, kad neieškojome konsultantų, kitaip šios sodybos nebūtume įsigiję. Nusipirkome, ir prasidėjo…“ – pasakoja Greta.

Remontų ir rekonstrukcijų vargai

Nuo pat šios sodybos įsigijimo, Greta ir Konradas nuolat kažką perstato, remontuoja, rekonstruoja. „Į remontus investavome tikrai daugiau, nei būtume statę naujai. Bet kitaip negalėjome, neįsivaizdavome, kaip čia būtų galima kažką nugriauti. O dabar, po tiek vargų, aš gyva ta sodyba, ji – mano gyvenimo būdas“, – įsitikinusi Greta. Moteris priduria, kad jai įdomu stebėti sodybos svečius. „Čia užkampis, bet mes taip ir norime. Pas mus atvažiuoja tik tie, kas nori tikrų kaimiškų atostogų. Mes nerengiame didelių švenčių, kur groja tranki muzika ir vartojamas alkoholis; tai – ramių, lėtų, bet kaimiškais potyriais apipintų atostogų vieta“, – dėsto Greta. O štai sodybos svečiai atvažiavę dažniausiai iš karto ima sakyti: „Oi, kiek čia erdvės, kiek pastatų!“ Ir iš tiesų: du gyvenamieji pastatai, vienas edukacijų pastatas, tvartas, pirtis, lauko virtuvė, kelios pavėsinės, kiek atokiau – tipis. „Viename iš pastatų vedu edukacijas. Šį pastatą radome pirkti per skelbimus ir parsivežėme iš Panevėžio. Tiesiog po rąstą išardė ir vėliau sudėliojo. Klėtis pas mus gavo naują gyvenimą, o mes gyvename gretimame name. Mūsų 7 ir 12 metų dukros jau niekur nenori iš čia važiuoti“, – pasakoja sodybos šeimininkė.

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2022 m. gegužės mėnesio numeryje.