Ten, kur kvepia oras

Dažnai sakome, kad gyvenimas pilnas netikėtumų, tačiau gerai pagalvoję suprastume, kad savo gyvenimo vingius susikuriame pamąstymais ir mintimis. Inutė Neverovskienė kartu su vyru vis taip pat pamąstydavo, jog būtų neblogai gyventi didelėje sodyboje. Ir štai gyvenimas pakvietė apžiūrėti ir įsigyti būtent tokią vietą – didelį, ramų, miškų ir laukinių pievų apsuptą vienkiemį, su nuosavu vandens telkiniu ir, žinoma, didžiuliu kalnu laukiančių darbų, o kartu – ir naujų idėjų bei sumanymų. Kviečiame pasivaikščioti po nuostabų kiemą, kuriame kartu su Inutės mylimais augalais skleidžiasi naujas sodybos šeimininkų gyvenimas.

Namas iki gyvenimo galo

Inutė pasakoja, kad tik susituokę su vyru gyveno Lentvaryje, kur turėjo namą su nedideliu žemės sklypu. Tačiau, laikui bėgant, gyvenimas kaimynų apsupty ėmė tarsi spausti, porai norėjosi daugiau erdvės ir laisvės, tad juos vis aplankydavo mintys, gal reikėtų įsigyti kokią sodybą atokiau nuo miesto šurmulio. Taip visai netyčia jie sulaukė pasiūlymo apžiūrėti ir įsigyti atokų vienkiemį. Atvykus apžiūrėti vietos, porai labai patiko didelė sodybos teritorija, apsupta miško ir laukų. Ilgai nedvejojusi šeima jį įsigijo.

Pirmus metus pora važinėjo į sodybą tvarkytis tol, kol mieste pardavė namus. Tuomet reikėjo greitai sugalvoti, kur įsikurti, nes nupirktoje sodyboje nebuvo patalpų, tinkamų gyventi. „Viskas buvo kitaip, nei dabar. Iš to, kas buvo, palikome tik gražiausius pastatus“, – prisiminimais dalijasi Inutė. Pradžioje pora svarstė pasistatyti vagonėlį, bet nuolatiniam gyvenimui jis nelabai tiko. Atidžiau apžiūrėję sodybos ūkinį pastatą, šeima nusprendė jame įsirengti kelis gyvenamus kambarius ir virtuvėlę. Visus darbus atliko Inutės vyras. Šeima jame pragyveno penkerius metus. „Viskas kažkaip greičiau vyksta, kai esi vietoje ir nereikia važinėti, prižiūrėti, saugoti“, – patirtimi dalinasi Inutė.

Įvertinę senojo namo būklę, naujieji šeimininkai suprato, kad, deja, nebėra ten ką saugoti, todėl, nugriovę senąjį, ėmėsi planuotis naują. Namų projektą šeimininkai susiplanavo ir nusipiešė patys, žinoma, prireikė ir architektų pagalbos, kad sudėtų visus galutinius taškus. Remdamiesi turima patirtimi, pora naujo namo norėjo gerokai didesnio, kad jame kiekvienas gausios šeimos narys turėtų savo kampą. Tad dabar naujame 200 kv. m name kiekvienas turi savo kambarį. „Vaikai klausia, o kodėl jums abiem su tėčiu – tik vienas kambarys? Kodėl jūs ne po vieną kambarį turite?“ – juokiasi Inutė. Sodybos šeimininkė pasakoja, kad anksčiau, gyvenant dviejų aukštų name su mažamečiais vaikais, buvo labai sunku laipioti aukštyn žemyn, todėl, planuodami namą vienkiemyje, nusprendė, kad jis bus vieno aukšto. „Vis tiek namą stataisi jau iki gyvenimo pabaigos, tad ilgainiui judėti vieno aukšto name rodosi daug paprasčiau“, – mintimis dalinasi moteris. Į naująjį namą šeima įsikraustė visai neseniai, kai šeimoje atsirado nauja keturkojė narė, vardu Yva – tam, kad mažam augintiniui būtų lengviau suprasti, kur jo namai.

Tekstas – Agnės Misiūnaitės-Virbalienės. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. rugpjūčio mėnesio numeryje.