Terasa – langas į gamtą

Prasidėjus vasarai, terasa tampa viena mėgstamiausių susibūrimų vietų, todėl skiriame daugiau laiko ir pastangų, siekdami paversti ją kuo jaukesne erdve. Šiame numeryje norime pasidalinti Jurgitos Sėjūnaitės patirtimi, kaip paversti terasą ne tik malonia vieta susibūrimams, bet ir visaverte namų dalimi.

Terasa Jurgitos namuose – iš vienos pusės tarsi atskira erdvė, iš kitos – lyg namo pratęsimas, tik be sienų, su milžinišku panoraminiu langu į sodą. Anot Jurgitos, jai namų terasa – neatsiejama namo dalis, kuri priklausomai nuo metų laiko pasipuošia nauju dekoru. Šeimininkei labai patinka galimybė keisti terasos aksesuarus kas sezoną – prieš Kalėdas ji pasidabina lemputėmis, girliandomis, eglutėmis, per Velykas – atgimstančios gamtos dekoracijomis. O rudenį, pavasarį ir vasarą terasoje pažysta gėlės, prasideda aktyvus šeimos gyvenimas. Terasų Jurgita turi ne vieną, tad kviečiame pasidairyti po jos sukurtas poilsio erdves.

Terasa – namų tęsinys

Pasak moters, daugelis įsivaizduoja terasą kaip atskirą namų dalį, kuri naudojama tik kartais, kai nelyja lietus ir nėra uodų. O štai Jurgitai ir jos šeimai tai – namų tęsinys: šioje erdvėje būnama beveik visada. „Žmonės stebisi: tai kaip – ir baldai, ir pagalvėlės, ir kilimai lieka per žiemą? Ne, tekstilę aš susirenku, tačiau visus baldus palieku terasoje“, – dalinasi Jurgita. Šeima terasoje praleidžia labai daug laiko: Jurgitos vyras čia mėgsta kepti grilio patiekalus, ji pati čia sportuoja ir dirba, vaikai – žaidžia, piešia. Moteris sako, kad jie čia tiesiog gyvena. Kai vaikai buvo mažesni, į terasą ji išnešdavusi net ir maniežą – jie čia miegodavo, žaisdavo. Žinoma, oras vis dėlto lemia terasos gyvenimą – šeima į namą suguža tik užėjus šaltesniems orams, paprastai tai būna per Vėlines. Tuomet Jurgita ima ruošti terasą Kalėdoms.

Moteris sako, kad savo gyvenimo be terasos nė nebeįsivaizduoja: „Vasarą man beveik nereikia namų, aš čia gyvenu“, – juokiasi pašnekovė. Iš to kilo poreikis turėti ne vieną terasą, priklausomai nuo saulės padėties. Pagrindinėje terasoje, esančioje šalia namo, smagu būti ryte ir vakare, o per pietus čia labai karšta – tuo dienos metu šeima kraustosi į terasą, įrengtą šalia pirties. Kai sulaukiama svečių, laikas leidžiamas kieme esančioje pavėsinėje po stogu: ten susirinkusieji pirtinasi, mėgaujasi kubilo malonumais.

Komforto paieškos taip pat lėmė įvairių poilsio zonų atsiradimą kieme. Moteris dalinasi, kad tokių erdvių negalima sukurti iš karto, vien tik pasižiūrėjus į sklypo planą: juk iš tiesų žmonės negali įsivaizduoti, kur jiems bus malonu būti. Todėl Jurgita pataria pirmiausia tarsi pasimatuoti erdves: „Aš sakau, kad reikia ne vieną kartą apsukti ratą aplink namą su kavos puodeliu, ir net ne vieną sezoną, kad pamatytum, kur ir ką nori dėliotis“. Moteris prisipažįsta, kad pradžioje jos sprendimai buvo visai kitokie. Kai tik atsikraustė čia gyventi, sklype nebuvo pavėsio ir didelių medžių, todėl netoliese labai viliojo esantis miškas. Tačiau metai parodė, kad ta vieta – visai nepatraukli, šeima ten visai nebūna. Moteris teigia, kad šios vietos iki šiol jai nepavyko prisijaukinti, nes ji yra už namo, ten vis dėlto stinga jaukumo, saugumo jausmo. Jei šeima iš karto būtų kūrusi poilsio zoną toje vietoje, sprendimas būtų buvęs neteisingas.

Tekstas – Agnės Misiūnaitės–Virbalienės. Nuotraukos – Augio Rutkausko.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2023 m. birželio mėnesio numeryje.