Trumpa persikų auginimo ABC
Sodinimas ir priežiūra
*Persikų gyvenimas palyginti trumpas – 15–20 metų. Gausiai jie dera iki 12–15 metų. Vaisių vesti medeliai pradeda anksti – jau 2–3 metais sodininkai gali tikėtis derliaus.
*Dirvožemiui persikai nėra itin jautrūs: gerai auga tiek priemolyje, tiek priesmėlyje. Svarbiausias reikalavimas – jis turi būti purus, nes supuolusio šie medžiai nepakenčia. Dėl šios priežasties dirvožemį būtina giliai įdirbti.
*Sodinant persikus rekomenduojama kasti maždaug 60 cm gylio ir 60 cm pločio duobes. Jeigu dirvožemis labai skurdus arba nuolat užsilaiko vanduo, jos gali būti gilesnės. Kai kurie sodininkai rekomenduoja kasti duobes rudenį, o medelius sodinti pavasarį. Kadangi persikai mėgsta purų dirvožemį, jį (be molio ir smėlio) reikia sumaišyti su perpuvusiu mėšlu ir šiek tiek medžio anglies gabaliukų. Šio mišinio reikėtų įpilti į duobę ir ant jo padėti medelį, tada užpilti likusį mišinį. Galiausiai, apmindžiojus šaknis, būtina gausiai palaistyti. Jeigu persikas skiepytas, skiepo vieta turėtų pasislėpti po maždaug 5 cm žemės sluoksniu.
*Persikus rekomenduojama maždaug kas treji metai patręšti perpuvusiu mėšlu. Jis užkasamas kelių centimetrų gylyje, šaknų plote, rudenį. Kas treji metai naudojamos ir fosforo bei kalio trąšos. Jų galima įmaišyti į organines trąšas. O mūsų krašte itin išpopuliarėjusiomis kompleksinėmis trąšomis turėtų būti tręšiama kasmet.
*Persikų išskirtinis bruožas – sunkus prisitaikymas prie ekstremalių sąlygų. Jie pradeda skursti ir dėl didelių sausrų, ir dėl per didelės nuolatinės drėgmės. Jeigu vasaros nėra itin kaitrios, palaistyti medelius reikėtų tik vaisių mezgimo pradžioje.
Genėjimas ir formavimas
Persikai ypač gyvybingi – leidžia itin daug ataugų, todėl juos reikia nuolat genėti. Genėjimas gana sudėtingas, tačiau pasitelkiant įvairius žinynus šį darbą galima atlikti nesunkiai. Jis šiek tiek skiriasi nuo kitų vaismedžių genėjimo.
Visų pirma reikia nepamiršti, kad daugiausia vaisių sunoksta ant pirmamečių šakų. Prieš žydėjimą vertėtų atlikti sanitarinį genėjimą – pašalinti nudžiūvusias ir nušalusias šakeles. Pagrindinis genėjimas atliekamas tarp pumpurų pasirodymo ir žydėjimo.
Formuojant medelius genėti galima įvairiais būdais. Dažnai mažiau patyrusiems sodininkams rekomenduojama paprasčiausiai patrumpinti visus ūglius. Storesnės vaisius vedančios šakelės nukerpamos iki maždaug 12–15 pumpuro, o labai liaunos ir silpnos patrumpinamos dar daugiau, kad išleistų kelis stipresnius ūglius. Be to, reikėtų įvertinti ir medelių augumą, kaip jie atrodys po kelerių metų, pašalinti suaugusias šakas, kurios gali išlūžti.
