Trumpas vejininkystės kursas
Apie veją, jos sėją ir priežiūrą prirašyta labai daug. Nepaisant to, klausimų sulaukiame gana dažnai, tad vėl grįžtame prie šios aktualijos. Šįkart skelbiame žurnalo skaitytojams jau žinomo Nikolajaus Kurdiumovo mintis apie vejininkystę.
Žinoti ir apsispręsti
Pirma, prieš sėjant veją, reikia kai ką išmanyti apie žolių savybes ir jų sėklas: vienos mėgsta drėgmę ir pakelia pavėsį, sudaro tankią velėną, kitas galima sėti atvirose saulėtose vietose.
Antra, jums teks rinktis:
* veją auginti ilgai, be didelių sąnaudų ir turėti ją „nešvarią“, t. y. piktžolėtą;
* vejai paaukoti visą vasarą, gauti kiek „švaresnį“ rezultatą ir susitaikyti su padidėjusiais kaštais;
* kainuos brangiai, bet idealiai švariu, nepiktžolėtu kilimu galėsite džiaugtis jau po kelių mėnesių.
Reikėtų atsižvelgti ne tik į norus ir išlaidas, bet ir atkreipti dėmesį į skirtingų vejų ekologiškumą. Viską trumpai aptarsime. Pradžioje apie žoles – kurioms gera augti pavėsyje, o kurioms patinka atviri, saulėti plotai.
Pakeliančios pavėsį ir mėgstančios drėgmę
Atrodo, kaip tik mums, amžinai užsiėmusiems sklypų savininkams, gamta sukūrė žoles, augančias ne į aukštį, o į plotį. Jos plinta palaipomis, sudaro minkštą mulčiuojamąjį kilimą ir beveik nepjaunamos. Šiomis savybėmis pasižymi smilgos, kai kurie vienmečių miglių (Poa annua) porūšiai.
Į dekoratyvių vejų mišinių sudėtį dažnai įeina baltosios smilgos (A. stolonifera). Kerelių aukštis – 10 cm, ir visą vasarą, panašiai kaip braškės, jos augina ūsus, t. y. palaipas, kurios prie tarpubamblių išleidžia šaknis. Pasodintas ir laistomas nedidelis kerelis per vasarą minkštu kilimu uždengia ketvirtį kvadratinio metro. Baltosios smilgos labai gyvybingos – rodos, žolė jau virto šienu, bet užtenka palaistyti ir pasirodo žali daigeliai.
Smilgos labai ekologiškos. Tankioje velėnoje prieglobstį randa daug naudingų vabzdžių. Dirvožemis po smilgomis labai purus. Sausros periodu jos gali išdegti, išdžiūti ir pagelsti, bet palijus atsigauna, suželia vešli žaluma. Be to, šiems augalams nebaisūs šalčiai.
Atviroms vietoms – šviesamėgės ir pakančios sausroms
Primenu: saulėtose vietose baltosios smilgos atrodo nuostabiai, jei reguliariai, kas antrą dieną, laistomos. Jei vanduo epizodiškas – laukiama dangaus malonės, reikia sėti svidres, eraičinus ir pievines migles. Idealu, kai sėjamas šių augalų mišinys – jie tarsi papildo vieni kitus. Skirtingos šaknų sistemos pasisavina iš dirvos daugiau maisto medžiagų ir sudaro tankią velėną.
Miglė – jokiu būdu ne paprastoji, o pievinė (P. pratensis). Tai vejų žolė Nr. 1. Įprastas stepių augalas: tankus, atsparus sausroms ir šalčiams. Optimalus kiekis mišiniuose yra 30–40 proc.
Svidrės (Lolium) – seniausiai žinomi augalai, naudojami Anglijos stadionams užsėti. Jos Labai atsparios mindžiojimui. Jei veja skirta sporto reikmėms ar numatoma, kad joje žais vaikai, be svidrių neapsieisime – mišiniuose šių žolių turėtų būti 30–40 proc. Dabar išvesta veislių, gana atsparių sausroms ir neiššalančių žiemą.
Eraičinai (Festuca) – siauralapiai vejų žolių mišinių komponentai, atsparūs sausroms ir šalčiams.
Svarbu:
* Sėti galima nuo pavasario iki rudens – svarbu, kad iki šalnų augalai spėtų sutvirtėti ir pasiruoštų žiemoti.
* Jei sąlygos palankios (šilta ir užtenka drėgmės), žolės sudygsta maždaug per savaitę. Dygimo trukmė priklauso ir nuo rūšies – vienos mišinyje esančios sėklos sudygsta greičiau, kitoms reikia daugiau laiko.
* Sausai ir vėsiai laikomos vejų žolių sėklos daigumą praranda lėtai – 2–3 proc. per metus.
* Sėjant žolių mišinius, ekologiją teks pamiršti – juk tokias vejas reikia šienauti kas 7–10 dienų. Dabar madingos dobilų vejos. Yra išvesta tinkamų veislių. Dobilų veja labai graži ir ekologiška – galima visai nepjauti. Ji turi ir trūkumą – neatlaiko dažno mindžiojimo.