Uolaskėlių kilimėliai

Kadangi šiai genčiai priklauso labai skirtingi augalai, botanikai ją skirsto smulkiau. Pagal Richardo Gornallio (1987) klasifikaciją visos uolaskėlių rūšys skiriamos į 15 sekcijų. Nemaža dalis mažai dekoratyvios, todėl gėlininkystėje naudojama supaprastinta klasifikacija ir jos skirstomos į 5 grupes: Porphyrion, Saxifraga, Ligulatae, Gymnopera, visos kitos uolaskėlės ir tarpsekciniai hibridai. Aptarsime šias grupes kiek išsamiau.

Gymnopera grupė

Gymnopera grupei priklausančios uolaskėlės – stamboki augalai. Jos užauga iki 30 cm aukščio. Lapai kieti, odiški, visžaliai.
Gerai žinoma ūksminė uolaskėlė (S. x urbium) ir įvairios jos margalapės veislės. Tai senokai Lietuvoje auginami nereiklūs augalai. Jie geriausiai auga pusiau ar net visiškame pavėsyje, mėgsta derlingą drėgnesnę dirvą. Visžaliai lapai dekoratyvūs ištisus metus. Augalai puikiai išsilaiko nedengiami žiemai. Kerai dalijami pavasarį, kas 5–6 metai.

Samanos ar ne samanos?

Saxifraga grupei priskiriami augalai dažnai vadinami „samaninėmis“ uolaskėlėmis, nes jie auga puriais tamsiai žaliais kupsteliais, sudarytais iš daugybės skrotelių.
Labiausiai išplitusios nereiklios ir lengvai dauginamos Arendso uolaskėlės (S. x arendsii). Auginamos pusiau pavėsyje, drėgnesnėje puveningoje, laidžioje dirvoje. Arendso uolaskėlės nepakelia tiesioginių saulės spindulių. Arendso uolaskėlės labai lengvai dauginamos kero dalimis po žydėjimo arba auginiais vasarą.
Panašiai auginamos ir kitos šios grupės rūšys: S. trifurcata, S. hypnoides, S. caespitosa.

Sidabro švytėjimas

Ligulatae grupės uolaskėlės dažnai vadinamos sidabrinėmis, nes daugumos jų lapai padengti kalkių nuosėdomis ar net kalkingomis išaugomis, todėl jie būna pilki, sidabriniai ar melsvai žalsvi.
Dėl greito kerojimosi ir lengvo auginimo labiausiai yra išplitusi šluotelinė uolaskėlė (S. paniculata) ir įvairios jos veislės. Lengvai auginamos ir S. callosa, S. cochlearis, S. x gaudinii, o rečiau ir sunkiau – S. corymbosa, S. longifolia ir S. cotyledon.
Šios grupės uolaskėlės sodinamos saulėtoje vietoje arba labai nedideliame pavėsyje. Jos gerai pakelia trumpalaikes sausras, tačiau sausroms užsitęsus būtina laistyti. Geriausiai tinka laidi, kalkinga normalaus drėgnumo dirva. Visžaliai sidabriniai lapai dekoratyvūs ištisus metus.

Didžiausia grupė

Jai priklauso vieni nuostabiausių augalų. Šios grupės rūšys auga Europos kalnų aukštikalnėse, kur labai atšiaurios sąlygos, šaltos žiemos, trumpos vasaros, visuomet vėsu ir drėgna, tačiau niekuomet neužmirksta dirva. Tad šios uolaskėlės sunkiai pakelia gyvenimą lygumose, labiausiai nukenčia nuo vasaros karščių.
Kadangi dauguma laukinių rūšių sunkiai auginamos, tai kultūroje dažniausiai auginamos veislės, gautos tarpusavyje kryžminant įvairias rūšis. Jos kur kas lengviau pakelia mūsų klimatą, dauguma neblogai auga. Visos šios grupės uolaskėlės yra smulkūs arba labai smulkūs augalai, kai kurių veislių aukštis tesiekia 2–3 cm ir žiedai nepakyla virš kilimėlio. Net pačios stambiausios veislės nesiekia daugiau kaip 10 cm per žydėjimą. Jų lapai visžaliai, smulkūs, pilki, pilkšvi, rečiau žali augantys tankiomis skrotelėmis. Kerojasi lėtai, tačiau per kelerius metus sudaro kilimėlius arba pagalvėles. Žiedai pavieniai, stambūs arba smulkūs, susitelkę į tankias kekes, balti, geltoni, rožiniai, rečiau oranžiniai, raudoni ar purpuriniai.
Dauguma šios grupės uolaskėlių pražysta labai anksti, dažnai jau kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, tik sniegui nutirpus. Augalai nepaprastai dekoratyvūs ištisus metus, o žydėdami atrodo fantastiškai.