Vaismedžių šaknų gumbas

Patogeninės bakterijos sukelia nekrozes, vytulius, puvinius ir audinių anomalijas. Prie pastarųjų priskiriamas ir vaismedžių šaknų gumbas. Kokie šios negandos požymiai ir kaip su ja kovoti?

Šaknų gumbo sukėlėjai

Anomalijos susiformuoja dėl augalo audinių ląstelių nenormalaus augimo. Patogeninei bakterijai dauginantis ant šaknų arba antžeminių dalių susidaro išaugos. Šias anomalijas sukelia Agrobacterium genties bakterijos.

Vaismedžių šaknų gumbo sukėlėja yra Agrobacterium tumefaciens, kuri parazituoja obelų, kriaušių, vyšnių, trešnių, abrikosų, vynuogių ir daugelio kitų augalų šaknis, skatina ląstelių dalijimąsi. Ji turi keletą sinoniminių pavadinimų: Pseudomonas tumefaciens, Phytomonas tumefaciens, Polymonas tumefaciens. Įvairių šalių mokslininkai įvardija daugiau kaip 1 000 aukštesniųjų augalų, kurie reaguoja į bakterijos Agrobacterium tumefaciens veiklą ir sudaro išaugas.

Šaknų gumbui labai jautrūs dekoratyviniai sumedėję augalai, pavyzdžiui, rožės. Juo dažnai serga saulutės ir chrizantemos. Iš daržovių labai nukenčia burokėliai, pomidorai, kopūstai, ropės. Sandėliuojant užsikrėtę šakniavaisiai supūva. Jeigu lauke lieka sergančių augalinių dalių, jos tampa puikia terpe bakterijoms gyventi ir užkrato šaltiniu kitiems augalams, todėl labai svarbi sėjomaina.

Kaip plinta užkratas?

Susidarę gumbai stabdo vaismedžių vystymąsi, mažina jų atsparumą įvairioms kitokioms infekcijoms. Laikui bėgant augalai išsenka, išdžiūsta ir gali žūti, nes sutrinka aprūpinimas maisto medžiagomis. Ši liga žalingiausia vaismedžių medelynuose ir jauniems augalams. Ant šaknų ir šaknies kaklelio ima formuotis įvairaus didumo išaugos. Iš pradžių jos būna šviesios, minkštos, vėliau paruduoja, susiraukšlėja, sumedėja. Augalai užsikrečia per šaknų žaizdeles, mechaninius ar dirvoje gyvenančių kenkėjų padarytus pažeidimus. Šaknų gumbą sukeliančių bakterijų galima aptikti tik jaunose nesumedėjusiose išaugose. Jos žiemoja dirvoje, dažniausiai greta augalų šaknų. Ligai plisti palanki yra neutralios arba silpnai šarminės reakcijos dirva. Obelų poskiepiai M 7, M 9, M 26 jai jautrūs.

Agrobacterium tumefaciens bakterijos dauginasi ir plinta dirvoje, kur dėl biocheminės sudėties ir atsparumo antagonistams išlieka gyvybingos kelerius metus. Jos gali gyventi ir kaip saprofitai, todėl, kai pasodinami jautrūs augalai, susidaro palankios sąlygos infekcijai.

Bakterijos klesti drėgnose dirvose, nemėgsta sausros. Jos juda iki 1 cm per dieną. Vienas iš patogeninių bakterijų plitimo ir infekcijos kelių yra pažeistų augalų liekanos, kur išsilaiko gyvybingos. Jos puikiai plinta kartu su sėkla, sodinamąja medžiaga, dauginimui skirtais ūgliais, šakniavaisiais ir šakniagumbiais. Bakterijas taip pat perneša vabzdžiai, nematodai, graužikai, paukščiai. Jas platina ir žmogus, prižiūrėdamas ir veisdamas sodus, perveždamas sodinamąją medžiagą, genėdamas, kasdamas dirvą, per įrankius. Sveikus vaismedžius galima užkrėsti tuo pačiu peiliu pjaustant išaugas ar prieš sodinimą trumpinant sveikas šaknis. Į švarią dirvą bakterijų gali patekti su žemės ūkio padargais, jei prieš tai su jais buvo dirbamas apsikrėtęs laukas.

Bakterijomis augalai užsikrečia esant lašelinei drėgmei, nes jos per dengiamuosius sluoksnius patekti negali, o skverbiasi per natūralias angas: lapų žioteles, šakniaplaukius, pažeistus audinius. Daugelis plinta vandens indais po visą augalą ir sukelia įvairius vytulius ar puvinius, tačiau hiperplazinės bakteriozės, arba išaugos, susidaro sparčiai dauginantis pažeistoms ląstelėms arba didėjant pačių bakterijų ląstelėms.

Agrobacterium tumefaciens bakterijos yra trumpų lazdelių pavidalo, su vienu žiuželiu gale, gana judrios, apie 0,6×2µ dydžio. Jų vystymąsi skatina neutralios ir šarminės reakcijos dirva. Palankus plisti sunkus, molingas dirvožemis. Optimali oro temperatūra yra 23–25 °C, tačiau bakterijos išlieka gyvybingos ir 0 ºC ar 37 ºC karštyje. Paprastai jos apsigyvena šaknų gumbų paviršiniuose sluoksniuose, o giliau neaptinkamos. Po 10–14 dienų nuo pirminio užsikrėtimo audiniai pabrinksta, nes bakterijos tarpsta šaknų tarpląstelinėse erdvėse ir skatina aplinkinių ląstelių dalijimąsi, sukeldamos pernelyg didelį augimą. Be pirminių auglių, dėl augalų pakitimų gali formuotis ir antriniai augliai. Jie nėra sukelti bakterijų.

Apsaugos būdai ir priemonės

*Sodo augalų negalima sodinti ir dauginti ten, kur augo šaknų gumbu sergančios daržovės ir vaismedžiai.

*Svarbu nepertręšti azotu ir palaikyti optimalią dirvos drėgmę.

*Būtina dezinfekuoti įrankius, tarą.

*Prieš sodinimą augalų šaknys pavoliojamos molio ir 1% vario sulfato (ar kito vario grupės fungicido) skiedinyje.

*Tręšiama fiziologiškai rūgščiomis trąšomis (amonio sulfatu, amonio salietra, kalio chloridu, kalio sulfatu). Kitose šalyse yra naudojamos biologinės augalų apsaugos priemonės, sukurtos remiantis bakterijų antagonisčių naudojimu. Tai dažniausiai įvairūs Agrobacterium radiobacter štamai.

*Specializuotose sodo ir daržo reikmenų parduotuvėse galima įsigyti įvairių produktų, tik reikia nepamiršti atidžiai perskaityti naudojimo instrukcijų. Mat jie gaminami iš gyvų organizmų, todėl labai svarbu laikymas, skiedimas, temperatūra ir kt. Dauguma bioproduktų yra profilaktinės priemonės, naudojamos prieš sodinimą, žemės (dažniausiai esančios vazonėliuose, puoduose) dezinfekcijai, šaknims apvelti. Jie naikina šaknies gumbo bakterijas, tačiau neveikia tų, kurios yra susitelkusios augaluose.

*Prieš sodinimą reikia gerai apžiūrėti šaknis. Sodinukai, kurių pagrindinė šaknis pažeista, sunaikinami. Jeigu pažeistos kelios šoninės šaknys, juos galima gelbėti, išpjaunant nukentėjusias vietas, dezinfekuojant, sodinant į sveiką dirvą ir po to laikantis agrotechnikos reikalavimų. Į užkrėstą dirvą bakterijoms jautrūs augalai gali sugrįžti ne anksčiau kaip po 5–6 metų.