Vandens gręžinys per vieną dieną
Naujai kuriamoje ūkininko sodyboje planavome vasarnamio statybą, drauge reikėjo spręsti vandentiekio klausimą. Artimiausi kaimynystėje esantys arteziniai gręžiniai viršija 100 metrų gylį – įrengti tokį gręžinį mums būtų buvę gana brangu, ypač vertinant faktą, jog gręžinį planuota naudoti ne nuolatos gyvenamam namui. Netoliese nėra intensyviai dirbamos žemės ar kitų taršos šaltinių, todėl mintys pirmiausiai nukrypo link šulinio kasimo. Pradėjau domėtis ir internete aptikau informacijos apie adatinius šulinius, tada – dar daugiau metodinės informacijos apie prieinamą rankinio gręžimo metodą (Jetting EMAS method). Man tai pasirodė įdomus ir priimtinas gręžinio įrengimo būdas, turintis savų privalumų. Lyginant su tradiciniu šuliniu, lengviau, greičiau ir daug pigiau įrengiamas; esant pakankamai vandeningai vietai, galintis užtikrinti ir pakankamą vandens kiekį.
Pasiruošimas darbams
Supratau, kad pačiam išbandyti šį metodą labai nesunku, nes turiu atliekamų medžiagų nesudėtingai įrangai pasigaminti. Teko nusipirkti keletą santechninių virinamų jungčių, keletą adapterių. Per keletą valandų privirinau jungtis prie turėtų vamzdžių, dar teko pasidaryti reikalingą rankeną grąžtui. Užtrukau apie pusdienį, ir 12 metrų ilgio grąžtas iš 6 dalių buvo paruoštas bandymui pasiekti vandeningąjį sluoksnį. Dar pusdienį truko paruošti tai, kas turėjo atsirasti gręžinyje: 32 mm skersmens polietileno vamzdis, skirtas vandentiekiui. Vienas jo galas – užlydytas, o šonuose, dviejų metrų ilgyje, siaurapjūkliu pripjaustyta įpjovų. Supjaustyta dalis apvyniota metaliniu tinkleliu, kuris turėtų atlikti filtro, apsaugančio nuo stambesnių smėlio dalelių, vaidmenį. Visas pasiruošimas atsiėjo apie 30 eurų (12 virinamų 1 1/4 jungčių ir keli adapteriai, 14 metrų 32 mm skersmens PE vamzdžio vandentiekiui ir 1 bėginis metras metalinio tinklelio).
Gręžimo iššūkiai
Darbui reikalingą siurblį nešvariam vandeniui ir žarnas jam pumpuoti į grąžtą turėjau. Gręžinio vietą parinkau netoli būsimo vasarnamio, laikydamasis šuliniams taikomos apsaugos zonos ribų. Įdomumo dėlei, išbandžiau ir virgules – jos kryžiavosi gręžimui numatytoje vietoje. Vis dėlto nesu tikras, ar tai – patikimas metodas vandeningai vietai rasti. Neteko girdėti, kad virgules naudotų geologai, o aš labiau linkęs tikėti mokslo, ne liaudies, išmintimi…
Gręžimas truko kone visą dieną, skirtinguose gyliuose labai skyrėsi gręžimo greitis ir sudėtingumas. Pirmąjį grąžto segmentą, t. y. 2 metrus, išgręžėme per keletą minučių, o kitą segmentą gręžėme ilgiau nei valandą. Žvyras keitė smėlį, radosi smulkių akmenėlių, kurie sunkino gręžimą. Taip pat išaiškėjo skubotai padaryto instrumento trūkumas – keletas jungčių buvo truputį kreivai privirintos, ir grąžtas nebuvo labai lygus. Tai lėmė didesnės kiaurymės gręžimą ir apsunkino darbus. Taip pat keblumų kėlė ir vis užvirstantis žvyru gręžinys. Vis prailgindami grąžtą nauju segmentu, sugebėjome įgręžti 9 metrus. Buvo justi, kad apačioje nemažai akmenėlių; darėsi sunku, apniko nuovargis…
Tekstas ir nuotrauka – Egidijaus Saikausko.
Visą straipsnį rasite žurnalo „Mano sodyba“ rugpjūčio numeryje.
