Vasaros diena gyvame kalne

Važiuojame 129-tuoju krašto keliu, kuris jungia Antakalnį su Merkine. Vos tik pravažiuojame Kruonio HAE tvenkinį, neilgai trukus pasukame į kairę, į kalnan kylantį žvyrkelį, kurio pabaigoje laukia mūsų šios dienos tikslas – „Gyvo kalno“ sodyba.

Šeima iš D raidės: Dalia, Dimitrijus, Diana, Džestina, Daina, Deimantė Jakovlevai šioje sodyboje gyvena jau 20 metų. Tiesa, dvi Jakovlevų dukros čia atsikraustė gyventi kartu su tėvais iš Kauno priemiestyje buvusio buto, o jauniausios dvi – čia gimė. „Vienu metu supratome, kad bute toliau gyventi negalėsime. Pradėjome ieškoti mums tinkamos sodybos. Taip jau nutiko, kad ši sodyba buvo pirmoji ir paskutinė. Atvažiavome jos apžiūrėti per mano gimtadienį, gegužės 4, o sutartį pasirašėme gegužės 12, vyro gimimo dieną. Viskas labai simboliška“, – ima pasakoti Dalia Jakovlevienė.

Staigmena po pirmo lietaus

Stebeikių kaime buvusį vienkiemį Jakovlevai nusipirko be žemės, tik pačią sodybą. Kiek vėliau „prisidūrė“ ir šalia esančias žemes. Dabar jiems priklauso 11 ha plotas. Sodyba buvo labai nustekenta, tačiau Jakovlevai tai suprato tik po pirmo lietaus, kai suprato, kad lova – pilna vandens. „Stogo nepatikrinome, pasirodo, jis buvo kiauras. Tačiau tai nesutrukdė nei mums, nei mūsų tuo metu aštuonerių ir trejų metų dukroms džiaugtis nauju būstu, kiemo erdvėmis, šalia namo augančiais šermukšniais. Kai nusipirkome tik sodybą, pradėjome galvoti, kas bus, jei kas kitas nusipirks aplinkines žemes, – atsidursime tarsi saloje, o to nenorėjome. Tad per kelerius metus susipirkome gretimus sklypus. Šienaujame ir kaimynų, kurie čia negyvena, pievas. Aplink mus, kieme, pievose, visada sukinėjasi gyvūnai. Aš jau neįsivaizduoju gyvenimo be jų“, – sako Dalia.

Apie tai, kad sodybą teks ganai ilgai remontuoti, švarinti, Jakovlevai negalvojo. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėję vietą, sodybą jie nusprendė tvarkyti palaipsniui, bet jau gyvenant ten, kur miela širdžiai. „Link namo vedančio kelio dešinėje radome vandenyje mirkstantį šiukšlyną. Gulėjo suverstos skardos, stiklai; čia, matyt, sugulė viskas, kas senų šeimininkų buvo nenaudojama. Kadangi sodybos teritorija itin šaltiniuota, matyt, viena iš šaltinio gyslelių išteka ir čia. Teko šiukšlyną tvarkyti, o, kadangi taip šlapia, ir tvenkinuką išsikasti. Tiesa, dvi paskutinės vasaros jį iki dugno išdžiovino, bet pavasarį vandens jame vėl atsirasdavo“, – pasakoja pašnekovė. Dabar tvenkinys iš visų pusių apželdintas, nuo kelio atribotas gyvatvore.

Kitoje tvenkinio pusėje, sode, tarp senųjų obelų, šeimininkai įsirengė basų kojų taką. Juo reikia eiti basomis, kad kojų padais galima būtų patirti neišdildomus įspūdžius. Takas gana ilgas, išklotas įvairiomis, gamtoje rastomis ir surinktomis medžiagomis: šakelėmis, kaladėlėmis, kankorėžiais, smėliu, keramzitu, akmenukais, medžių žieve. Naujiena, kuriomis takas papildytas tik šiemet, – išlukštentos kukurūzų burbuolės.

„Gaunate ir energijos iškrovų, ir energijos įkrovą – tiesiai iš žemės. Taku galima eiti ratais, tako pagrindo struktūra – įvairiarūšė. Pradžioje einama į priekį, apsisukama, ir atgal. Mūsų lankytojų rekordas – 80 ratų. Labai dažnai tie, kurie eina taku, tiesiog dainuoja. Jei tuos garsus galima taip pavadinti“, – juokdamasi sako Dalia.

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotrauka – Donato Dragūno.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ spalio numeryje.