Veja: tinkamas metas įrengti ir tręšimas prieš sėją
2018 m. 8 gegužės d.
Veja – vienas pagrindinių sodybos teritorijos elementų. Žaliasis kilimas harmoningai sujungia sodo dalis į visumą ir padeda jam įsilieti į aplinką. Jo įrengimui ir priežiūrai skiriamas nemažas dėmesys.
Tinkamiausias laikas vejai įrengti yra…
Vejoms dirvą galima ruošti iš rudens arba pavasarį. Iš rudens geriau ruošti tada, kai yra susidariusi sena velėna ir reikia ją užarti ar frezuoti. Šiuo atveju žolių kerai per rudenį ir pavasarį supus. Geriau, jei prieš tai juos būsite nupurškę herbicidais. Taip pat tinkamiau yra iš rudens paskleisti naujai užvežtą juodžemį, kad šis iki pavasarinės sėjos susigulėtų. Iš rudens su nuolydžiais išlyginta žemė greičiau pavasarį pradžius, netelkšos balos.
Pavasarinį dirvos ruošimą pradedame, kai ji pakankamai išdžiūva, nes priešingu atveju galime sugadinti jos struktūrą. Sėti galima pradėti, kai dirva kelių centimetrų gylyje įšyla iki 7–8 °C. Tai paprastai nutinka antrą gegužės dekadą. Sėti rekomenduojama iki rugsėjo pradžios, iš bėdos ir šiek tiek vėliau. Svarbu, kad iki atšalimo spėtų susiformuoti bent 3–4 kiekvieno žolių kero lapeliai. Vėluojant geriau sėti atsparesnių ir greitai dygstančių rūšių žoles (pavyzdžiui, mišinius, sudarytus daugiausia iš įvairių veislių raudonųjų eraičinų).
Ar reikia prieš sėją į dirvą įterpti kokių nors trąšų?
Prieš sėją rekomenduojama sureguliuoti tinkamą dirvos pH rodiklį, pridedant paskaičiuotą kalkinių medžiagų kiekį. Vejų žolėms tinkamas pH yra 6–6,5. Jei neatliekate agrocheminių tyrimų, tai, esant rūgštokai dirvai (pH 5–5,5), galite į 1 arą įterpti apie 40–60 kg dolomitmilčių ar 20–30 kg kreidos, gesintų kalkių. Galite naudoti pusę normos dolomitmilčių ir pusę normos kalkių ar kreidos, nes pastarieji veikia staigiai, o pirmieji – švelniau, bet ilgiau (iki 3–4 metų). Jei pH artimesnis neutraliam, kalkinių medžiagų, aišku, reikės mažiau. Tačiau bet kuriuo atveju apie 10–20 kg dolomitmilčių arui yra labai gerai varpinėms žolėms – laipsniškas, ilgas magnio ir kalcio jonų išsiskyrimas didina jų atsparumą.
Labai svarbu dirvą praturtinti ir mineralinėmis trąšomis. Jų kiekis skaičiuojamas pagal veikliąsias medžiagas taip, kad 1 arui tektų 600 g azoto, 800 g fosforo oksido ir 600 g kalio oksido. Jei naudosite nurodytų proporcijų sudėties kompleksines trąšas, vidutiniškai jų reikės 4–5 kg arui. Jei rinksitės atskiras fosforo ir kalio trąšas (monotrąšas), jas išberkite ir įterpkite į dirvą iš rudens, o azotines – prieš sėją, nes jos greitai išplaunamos laistant. Labai pasiteisina ilgesnio veikimo trąšos, tik jų kaina gana aukšta.
