Viksvų įvairovė

Mėgsta vėsesnį klimatą
Viksvos paplitusios visuose žemynuose, dažniausiai vidutinio ir šalto klimato zonose. Atogrąžų šalyse jų randama tik aukštikalnėse. Gamtoje viksvos auga pačiomis įvairiausiomis ekologinėmis sąlygomis. Šių augalų galima rasti dykumose, tundrose, pelkėse, miškuose ir kalnuose. Taikomoji reikšmė palyginti nedidelė. Tik dykumose ir tundrose viksvos naudojamos kaip gera ganyklinė žolė. Kadangi šiene nedaug virškinamųjų proteinų, jį gyvuliai ėda prastai. Iš daugybės viksvų rūšių tik gera dešimtis naudojama dekoratyviniams tikslams.
Viksvų (išskyrus kai kurias rūšis) žiedai dažniausiai susitelkę į nedideles varputes ir mažai dekoratyvūs, todėl jos auginamos dėl puošnių siaurų lapų. Šie yra įvairių spalvų – tamsiai žali, salotiniai, melsvi, rudi, rausvi, kultūrinių veislių – neretai ir su spalvotais apvadais.
Gerai plintančios ir kompaktiškos
Pagal augimo pobūdį visas viksvas galima suskirstyti į dvi grupes: šakniaatžalines, plintančias šliaužiančiais šakniastiebiais, ir kerines, turinčias labai trumpus šakniastiebius ir augančias kompaktiškais kereliais. Šakniaatžalinės rūšys labiau tinka didesniems gėlynų plotams apželdinti.
Kadangi dekoratyvios rūšys kilusios iš įvairiausių pasaulio vietų, joms reikia labai skirtingų auginimo sąlygų.
Rūšių grupės
Pagal auginimo sąlygas ir kilmę viksvų rūšis sąlygiškai galima suskirstyti į keletą grupių: kalnų, miškų, pelkių ir Naujosios Zelandijos.
Iš kalnų rūšių kartais auginamos C. firma, paplitusi Europos kalnuose, ir C. conica, kilusi iš Japonijos kalnų. Ypač gražios margalapės C. firma ‘Variegata’ ir C. conica ‘Snowline’. Abi rūšys auga nedideliais (iki 10 cm aukščio) kereliais. Jos gražiai atrodo alpinariumuose, kur dirva turi būti laidi, humusinga, drėgna. Abi nemėgsta sunkių dirvų, šlapių vietų ir ilgai besitęsiančių sausrų.
Dauguma pelkių viksvų – vidutiniai arba stambūs augalai, dažniausiai sodinami vandens telkinių pakrantėse arba vazonuose baseinų pakraščiuose. C. pendula, C. siderosticha ir C. elata labai mėgsta drėgmę, todėl paprastose lysvėse sunkiai pakelia vasaros karščius, dažnai nunyksta. Iš šios grupės nereiklumu išsiskiria Grėjaus viksva (C. gray), gerai auganti ir labai šlapiose, ir gana sausose vietose. Didelės išsipūtusios vaisių dėžutės naudojamos sausoms puokštėms.
Naujosios Zelandijos viksvų rūšys išsiskiria spalvingais lapais. Jie būna rudi, rausvi, rudai žali arba salotiniai. Vis dėlto Lietuvoje dauguma rūšių nėra pakankamai atsparios šalčiams ir šaltomis, besniegėmis žiemomis dažniausiai iššąla.
Plačiausiai auginamos ir pačios nereikliausios yra miškų rūšys, paplitusios Europos, Šiaurės Amerikos ir Tolimųjų Rytų lygumose ir priekalnėse. Iš neaukštų šios grupės viksvų populiariausios C. morowii ir C. caryophyllea margalapės veislės. Retkarčiais auginamos neaukštos C. montana, C. panicea, C. ornithopoda ir C. nigra. Visos tinka stambesniems alpinariumams. Iš aukštesniųjų labai paplitusios įvairios palminių viksvų (C. muskingumensis) veislės, kurių lapai išsidėstę ant stiebų taip, kad truputį primena palmių lapus. Jos sodinamos pavieniui arba grupėmis įvairiausiuose gėlynuose. Šios grupės rūšys gerai auga bet kokioje dirvoje, greitai kerojasi ir lengvai pakelia sausras.