Vyndarystės istorija

„Vikolės“ sodybos šeimininkai – ukrainietė vyndarė ir lietuvis bitininkas. Susipažinę Rygoje, šeimą sukūrę ir apsigyvenę Jonavoje, nuo pat pradžių ėmė galvoti apie kažką savo: savo žemę, savo sodybą, savo verslą.

Sodyba „Vikolė“ dabar visiems pristatoma kaip vyndarių sodyba. Taip yra dėl to, kad štai jau beveik dvidešimt metų sodybos šeimininkė Olga, šalia visų kitų savo veiklų, augina vynuoges, iš kurių vėliau pati gamina vyną. „Dvidešimt penkerius metus dirbau siuvėja, savo profesijos mokiausi Vilniuje. Ir labai įdomiai: nė žodžio nemokėjau lietuviškai, o kursiokės konspektavo paskaitas rusiškai. Iš jų užrašų viską ir išmokau. Vėliau pasukau kita linkme – ėmiau auginti įvairias daržoves, o šalimais visada buvo vynuogės“, – ima pasakoti veikli moteris.

Sodybą reikėjo išzyzti

Olga Vilkelienė dabar puikiai kalba lietuviškai, organizuoja savo gaminto vyno degustacijas ir džiaugiasi atsidūrusi ten, kur yra. Šeima pradžioje gyveno Jonavoje, kur Olga dirbo siuvykloje. Prasidėjus nepriklausomybei, šeima nusprendė imtis savarankiško verslo – įvairių daržovių auginimo ir jų pardavimo. „Visų pirma daržoves auginome nuomojamoje žemėje, vėliau įsigijome sodą, ten sodo namelį pasistatėme, o mažame žemės lopinėlyje ėmėme auginti svogūnus laiškams“, – sako Olga. Kadangi pačioje pradžioje realiai fiksuojamų ūkių ir ūkininkų nebuvo, tam, kad galėtum pardavinėti savo užaugintas daržoves, užteko turėti tik žemės nuosavybę įrodančius dokumentus. Vilkeliai tokius turėjo. Sekėsi jiems puikiai – net apie dvidešimt metų jie augino svogūnų laiškus ir tiekė juos vienam stambiam Lietuvos prekybos tinklui. „Nuo rugsėjo iki kovo mums yra pavykę užauginti dešimt tonų svogūnų laiškų. Nusipirkome 23 tonas svogūnų galvučių ir štai tiek laiškų pavyko užauginti. Kiekvieną dieną po 100 kg laiškų išveždavome į Vilnių, ir jau tą pačią dieną reikėdavo laisvą plotą užsodinti naujais svogūnais. Buvome jauni, entuziastingi, darbštūs. Bet aš nesilioviau zysti, kad mums žemės per mažai. Mano vyras labai konservatyvus, teko judinti, įkalbinėti, kad mums reikia turėti didesnį ir nuosavą plotą. Pavyko įkalbėti, kad tikrai reikia. O kai pradėjome ieškoti žemės, mums buvo labai svarbus vanduo. Kai „Jonavos žiniose“ Vytautas pamatė skelbimą, kad parduodama sudegusi sodyba, pasakė man: štai tavo sodyba. Tuojau pat sėdome ir nuvažiavome apžiūrėti“, – pasakoja Olga.

Šaltinių vanduo: vynuogėms, bitėms, žmonėms

Betėgala – kaimas Jonavos rajone. Aukštutinę kaimo dalį prie kelio ir žemutinę prie upės skiria mišku apaugęs šlaitas, įeinantis į Kulvos geomorfologinį draustinį. Kaimo pradžioje sodybos išsidėsto labai retai ir yra panašesnės į vienkiemius, vėliau sutankėja. Vieną iš tų, esančių kaimo pradžioje, ir atvyko apžiūrėti Vilkeliai. „Žemutinės Betėgalos kelias – taip vadinasi mūsų gatvė. O pradžioje net nežinojome, kur gyvename, gatvė buvo be pavadinimo. Man galva apsvaigo nuo šlaito vaizdo, kai jį pirmą kartą pamačiau, o antrą kartą galva apsvaigo tada, kai pamačiau iš šlaito tekančius šaltinius. Supratau, kad tai – būtent ta vieta, kuri reikalinga mums, bitėms, daržovėms, galiausiai – mūsų vynuogėms“, – sako Olga.

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.

Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2021 m. spalio mėnesio numeryje.