Žalčialunkis – kvapnus pavasario šauklys
Truputį panašūs į alyvas
Žydintys žalčialunkiai iš pirmo žvilgsnio šiek tiek primena alyvas: panašaus dydžio ir formos rausvai violetiniai žiedai, tankiai apkibę šakeles, stiprus ir malonus jų kvapas. Bet atidesnis stebėtojas pamatys, kad skirtumų daugiau negu panašumų. Žalčialunkiai – smulkūs, retašakiai krūmai, paprastai neviršija 1 m aukščio, pražysta ankstyvą pavasarį, prieš skleidžiantis lapams. Jų žiedai ne susitelkę kekėmis, o auga po vieną ar kelis tiesiai ant šakų, lapai lancetiški, o vaisiai – nedideles vyšnias primenantys ryškiai raudoni kaulavaisiai.
Gamtoje ir prie namų
Paprastasis žalčialunkis paplitęs lapuočių ir mišriuose miškuose beveik visoje Europoje, išskyrus jos pakraščius – pačius šiaurinius, vakarinius, pietinius ir pietrytinius rajonus, taip pat auga Kaukaze ir kai kur Vakarų Sibire. Sąžalynus sudaro retai, o vasarą nekrinta į akis, todėl daugeliui šis puošnus mūsų vietinės floros atstovas yra nepažįstamas.
Želdynuose žalčialunkius irgi retokai matome, nors sodybas jie tikrai papuoštų spalvingais, kvapiais žiedais tokiu metų laiku, kai žydi dar tik ankstyvosios svogūninės gėlės. Sodinukais prekiauja ne kiekvienas medelynas, bet juk paprasta pasidauginti.
* Žalčialunkių galima išauginti iš sėklų, kurias reikėtų rinkti liepos ar rugpjūčio mėnesį, kai tik prinoksta, bet nespėja nukristi. Sėjama rudenį tiesiai į dirvą, o pavasarį jau sudygsta.
* Neblogai šie augalai dauginami ir vegetatyviniais būdais – atlankomis ir pusiau sumedėjusiais (vasaros) auginiais.
* Sodinimui parenkama derlinga, drėgnoka, laidi, nerūgšti vidutinio sunkumo ar sunkoka dirva, geriausia priemolis.
* Žalčialunkiai lengvai ištveria pavėsį, bet gausiau žydi bent iš dalies saulėtose vietose.
* Šie augalai žiedus krauna ne tik ant jaunų šakelių, bet ir ant senesnių stiebų, todėl geriausia jų visai negenėti.
* Kenkėjai žalčialunkių nepuola, ligos – taip pat retenybė, taigi auginti visai nesunku.
Būkite atsargūs!
Svarbu: žalčialunkiai yra labai nuodingi augalai. Liesti juos nepavojinga, bet reikėtų stengtis, kad sulčių nepatektų ant odos ir jokiu būdu nevalgyti. Pakramčius žievės, gali ištinti burnos gleivinė, dantenos, netgi iškristi dantys, o sauja uogų nesunku mirtinai apsinuodyti. Todėl nepatartina auginti žalčialunkių sodybose, kur yra mažų vaikų, o užsimezgusius kaulavaisius, jei sėklos nereikalingos, geriausia iškart nuskinti. Vasarą būnant miške reikėtų vaikams parodyti krūmus su uogomis ir perspėti, kad net nebandytų ragauti.