Žalingiausios persikų ir abrikosų ligos bei kenkėjai
Persikų miltligė labai žalinga jauniems vaismedžiams ir medelynuose. Pažeidžia lapus, ūglius, vaisius. Pirmieji požymiai išryškėja gegužės pabaigoje, tačiau žalingiausia liga būna vasaros antroje pusėje. Būdingi požymiai – pilkos grybo apnašos ant lapų ir jaunų ūglių, vaisių. Pažeisti lapai užsiriečia į viršų „laiveliu“. Susirgę jie nukrenta, palikdami sustorėjusius, išsikraipiusius pilkus ūglius. Liga sparčiai vystosi, kai šilta ir drėgna.
Abrikosų miltligė – tai baltos, tarsi miltuotos apnašos. Jos gali padengti visą lapų ar ūglių paviršių. Susirgę lapai pagelsta, vėliau parausta, garbanojasi, užsiriečia, nudžiūsta ir pirma laiko nukrinta. Ligotų ūglių viršūnės nudžiūsta. Liga plinta sausą, šiltą ir saulėtą vasarą.
Apsauga. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, reikia purkšti fungicidais, skirtais vaismedžių apsaugai nuo tikrosios miltligės.
Kaulavaisių bakterinis vėžys – abrikosams ir persikams labai pavojinga liga. Vyšnios, trešnės, slyvos serga rečiau. Dažniausiai nukenčia jauni vaismedžiai (iki 10 metų). Jie būna jautrūs ūminei ligos formai – per metus visiškai sunyksta. Senesniems vaismedžiams būdingesnė lėtinė ligos forma. Šiam vėžiui jautresni yra nusilpę, pašalę, nuo sausros ar kitų nepalankų augimo sąlygų nukentėję vaismedžiai. Pradeda džiūti pavienės šakos, vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti, sausoki. Esant ūminei ligos formai, vaismedžio lapai staiga nuvysta, susisuka, paruduoja ir ilgai kabo. Vaisiai vysta ir nukrenta. Žievė ruduoja, vėliau tamsėja, juoduoja ir žūva. Ant kamienų ir storesnių šakų gali atsiverti vėžinės žaizdos, ypač esant lėtinei ligos formai. Jų žievė trūkinėja, veržiasi lipai.
Rudasis vaisių puvinys. Ant pažeistų vaisių pasirodo nedidelės rudos puvinio dėmės, kurios greitai didėja ir apima viską. Paviršiuje išauga pilkai rusvos, dulkingos konidijų karputės. Dalis vaisių nukrinta, kiti virsta mumijomis. Vėliau ligotų šakučių žievė suplyšta, prasiveržia lipai, vystosi nekrozė.
Apsauga. Būtina išgenėti pažeistus ūglius, šakutes, surinkti ir sunaikinti supuvusius vaisius bei kabančias jų mumijas. Prieš žydėjimą ir po jo vaismedžiai nupurškiami fungicidu.
Rauplės. Ant vaisių dėmės apskritos arba netaisyklingos, žalsvai rausvos, rusvos, pradžioje nežymios, vėliau susiformuoja ryškūs kraštai. Dėmės apsitraukia juodomis, rudomis aksominėmis apnašomis. Liga gali pažeisti ir ūglius, lapus, nors smarkiausiai nukenčia vaisiai. Sukėlėjas ant vaisių užuomazgų patenka per vaismedžių žydėjimą ir tuoj po jo. Vainiklapiams nukritus, maždaug po 6–7 savaičių, pasirodo pirmieji rauplių požymiai.
Apsauga. Prieš žydėjimą ir po jo vaismedžius reikia nupurkšti fungicidu.
Amarai (slyvinis miltamaris, vyšninis amaras) gyvena didelėmis kolonijomis, dažniausiai ūglių viršūnėse, lapų apatinėje pusėje. Iščiulptų lapų kraštai palinksta į apačią, pažeisti ūgliai nustoja augti, nubyra labai apniktų augalų vaisių užuomazgos. Iščiulpti lapai raukšlėjasi, vėliau ruduoja ir džiūsta. Jauni ūgliai išsikraipo. Amarai užteršia vaismedžius lipniomis išskyromis, ant kurių plinta juodligė. Kenkėjai gali sumažinti derlių ir pabloginti vaisių kokybę. Ant saldžių išskyrų vystosi suodligė. Amarai platina kaulavaisinių augalų virusines ligas. Labai palankios sąlygos amarams plisti, kai pvegetacijos metu būna sausa ir šilta.
Apsauga. Insekticidai naudojami per vegetaciją, jei amarai apnikę daugiau kaip 8–10 % ūglių: prieš žydėjimą, po jo ar nuėmus derlių.
Pixabay nuotr.
