Žaliosios trąšos – sideratai

Vakarų Europos šalyse, kur gerai išvystyta daržininkystė, mėšlu laukai beveik netręšiami. Taip taupomas darbo laikas ir išlaidos piktžolėms naikinti. Organinių medžiagų dirvoje gausinama sėjant ir apariant sideratinius augalus, kurie verte beveik prilygsta mėšlui. Sideratai gauna lengvai absorbuojamų maisto medžiagų. Jie augdami stelbia piktžoles. Be to, šie augalai šaknimis iš gilesnių dirvos sluoksnių į armenį pakelia maisto medžiagas. Sideratai ypač sėtini lengvose smėlio ir sunkiose priemolio ar molio dirvose. Geresnis derlius gaunamas 3–4 metus.

Žaliosioms trąšoms galima sėti lubinus, seradėles, įvairius daugiamečių varpinių ir ankštinių žolių mišinius ir ankštines žoles, rapsus, garstyčias, facelijas. Garstyčios, facelijos ir aliejiniai ridikai iki užšalimo duoda didžiausią žaliosios masės (20–30 t/ha) derlių. Facelijų žiedai dar ir bites vilioja. Daug azoto sukaupia raudonieji dobilai. Joniškėlio bandymų stoties tyrimų duomenimis, juos įterpiant į 1 ha patenka 67,2 kg azoto. Baltosios garstyčios, svidrės ar rapsai dirvą azotu praturtina 23–48 proc. mažiau. Galima užarti ir apkasti rugius, pašarines pupas, žirnius, vikius, svidres, barkūnus. Pupų turėtų būti kiekviename sklype. Jas labai patogu auginti mažame plote. Ši kultūra greitai auga, sukaupia daug baltymų ir kitų vertingų maisto medžiagų. Bendroji lubinų, pupų ir kitų ankštinių augalų masė prilygsta tokiam pat kiekiui gero, kokybiško mėšlo.

Daržo lysvėje patartina įterpti daržovių lapų ir kitų atliekų, nupjautos vejos žolės. Galima užkasti gvazdikinių serenčių. Jie per žiemą supūva, o sklindančios fitoncidinės medžiagos nepatinka daugeliui ten žiemoti sulindusių kenkėjų. Šie sanitarai gerai auga ir prastesnėje ar nematodais užkrėstoje dirvoje. Žalioji masė įterpiama į 15–20 cm gylį. Giliau neverta – ji mineralizuosis lėčiau. Kokybiškiau į dirvą įterpiami nupjauti ir susmulkinti augalai.