Žavingosios ežiuolės populiarumas

Iš purpurinės ežiuolės (E. purpurea) gaminami vaistai, stiprinantys imunitetą. Ši rūšis anksčiau kartais buvo auginama ir gėlynuose. Jau seniai atrinkta keletas veislių ryškesniais žiedais, gerai besidauginančių sėklomis. Labai retai auginamos tokios laukinės rūšys kaip keistoji ežiuolė (E. paradxa) siaurais geltonais vainiklapiais ir blyškioji ežiuolė (E. paliida) siaurais šviesiai alyviniais vainiklapiais.
Selekcininkai į šias kuklias gėles ilgai nekreipė dėmesio. Tikras perversmas įvyko Čikagos botanikos sode sukūrus pirmą tarprūšinį hibridą, kuris buvo pavadintas ‘Art‘s Pride’. Jis gautas sukryžminus E. purpurea ‘Alba’ su E. paradoxa. Žiedų spalva visiškai neįprasta ežiuolėms – ryškiai oranžinė. Deja, šaknų sistema panašesnė į E. paradoxa ir kero dalimis dauginama sunkiai, todėl ši veislė plito lėtai.
Vėliau per kelerius metus naujos veislės pasipylė kaip iš gausybės rago. Buvo išvesta augalų geltonais, šviesiai oranžiniais, ryškiai oranžiniais, žaliai purpuriniais, labai kvepiančiais baltais, pilnaviduriais baltais ir pilnaviduriais purpuriniais žiedais. Viena iš labiau išsiskiriančių veislių – ‘Pica Bella’ trumpais, siaurais vainiklapiais.
Dar vėliau pasirodė nepaprastai įspūdingos veislės milžiniškais pilnaviduriais rožiniais, pilnaviduriais skaisčiai raudonais, pilnaviduriais oranžiniais, pilnaviduriais dvispalviais ir skaisčiai raudonais tuščiaviduriais žiedais.

Ilgas žydėjimas

* Ežiuolės yra aukštoki (70–100 cm) augalai, tik kai kurios (pavyzdžiui, ‘Twilight’) užauga iki 50 cm aukščio. Jos mėgstamos dėl ilgo žydėjimo. Pražysta liepos pradžioje ir žydi iki rugsėjo vidurio. Žiedai privilioja daugybę drugelių, kurie čiulpia nektarą.
* Ežiuolėms geriausiai tinka atvira, saulėta vieta ir laidi, derlinga dirva. Kadangi jos yra stepių augalai, gana lengvai pakelia sausras. Pasodinti kerai suželia per dvejus metus, bet jie nėra ilgaamžiai ir po 4–5 metų reikia atnaujinti.
* Laukinės ežiuolių rūšys ir senos jų veislės lengvai dauginamos sėklomis, kurių užmezga gausiai. Sėjamos pavasarį, o jau rudenį sėjinukus galima pasodinti į nuolatinę vietą.
* Naujos veislės dauginamos tik vegetatyviškai, kero dalimis. Jos sėklų neužmezga arba užmezga labai negausiai. Išaugę sėjinukai neišlaiko veislės savybių. Kerus dalinti geriausia ankstyvą pavasarį.
* Visos ežiuolės šalčiams visiškai atsparios ir Lietuvoje žiemoja nedengtos.